nkstas (gr. nephros), žmogaus ir stuburinių gyvūnų porinis šalinimo organas.
Inkstas yra pupos formos, kietas, raudonai rudas. Vidiniame įgaubtajame krašte yra inksto vartai, pro kuriuos į jį įeina inksto kraujagyslės, nervai ir šlapimtakis. Vartai pereina į inksto antį (įdubimą inksto viduje). Inkstą supa 3 dangalai: išorinis – inksto fascija, vidurinis – riebalinė kapsulė ir vidinis – skaidulinė kapsulė. Riebalinė kapsulė sudaro plastišką guolį, kuris saugo inkstą nuo sutrenkimo ir temperatūros pokyčių. Dangalai, suaugę tarpusavyje, laiko inkstą vietoje. Abu inkstai yra prigludę prie užpakalinės pilvo ertmės sienos, abipus stuburo, ties viršutiniais juosmens slanksteliais. Dešinysis inkstas yra kiek žemiau už kairįjį. Organizmui senstant, dėl kitų priežasčių (pvz., traumos, kai kurių ligų) inkstas gali keisti savo vietą (paslankus inkstas). Inkstą sudaro žievė ir šerdis. Šerdis išsidėsčiusi vadinamosiomis inksto piramidėmis; jų pagrindai nukreipti į inksto žievę, o viršūnės išlenda į antį ir vadinamos inksto speneliais, juose yra daug speninių angučių. Žievė yra inksto pakraštyje ir įsiterpia tarp piramidžių.
inksto sandara: 1 – šlapimtakis, 2 – geldelė, 3 – inksto arterija, 4 – šerdis, 5 – žievė
Inksto struktūrinis ir funkcinis vienetas yra nefronas, susidedantis iš kūnelio (kapiliarų kamuolėlio) ir kanalėlių. Kiekviename inkste yra apie 1 mln. nefronų. Nefrone susidaro šlapimas, kuris kanalėliais pro spenines angeles išteka į mažąsias taureles. Jos jungiasi į 3–4 didžiąsias taureles, o šios – į inksto geldelę. Geldelė pereina į šlapimtakį, kuriuo šlapimas subėga į šlapimo pūslę. Su šlapimu iš organizmo pasišalina vandens perteklius, medžiagų apykaitos produktai ir įvairios kitos medžiagos. Inkstai reguliuoja vandens, šarmų ir rūgščių, K, Na, Cl, Ca, P, Mg pusiausvyrą. Juose gaminami biologiškai aktyvūs junginiai: eritropoetinas, skatinantis eritrocitų gamybą kaulų čiulpuose, ir reninas – fermentas, aktyvinantis specifinį kraujo baltymą angiotenziną, kuris didina arterinį kraujospūdį. Inkstuose susidaro biologiškai aktyvi vitamino D forma. Inksto veiklą reguliuoja nervų sistema, belatakės liaukos (pvz., antinksčiai, hipofizė). Normaliai veikia 50–85 % inksto nefronų.
Netekus vieno inksto, kito veikla suintensyvėja, žmogus gali visavertiškai gyventi. Inkstų veiklos sutrikimą rodo pakitęs šlapimo kiekis (anurija, dizurija) ir sudėtis (proteinurija, hematurija). Dažniausios inkstų ligos – glomerulonefritas ir pielonefritas. Inkstų funkciją sutrikdo arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas, inksto policistozė. Funkcijai sutrikus atliekama hemodializė. Sergančiajam lėtiniu inkstų nepakankamumu persodinamas kito žmogaus inkstas (inksto persodinimas). Gyvūnams evoliucionuojant, buvo 3 inksto formos: proinkstis, arba galvinis inkstas (jį turi kai kurie apskritažiomeniai), vidurinis, arba liemeninis inkstas (būdingas daugeliui apskritažiomenių, žuvims, varliagyviams, driežų jaunikliams, kloakiniams bei sterbliniams žinduoliams), ir galutinis, arba dubeninis inkstas, kurį turi visi kiti stuburiniai. Žmogaus gemale yra šių 3 inkstų užuomazgų; jos keičia viena kitą.
žmogaus inkstų topografija
1307
-ren