nksto pérsodinimas, nksto transplantãcija, gyvo, iš svetimo organizmo išimto inksto įjungimas į kraujo apytaką ir šlapimo šalinimo sistemą ligoniui, kurio inkstai nebeveikia. Persodinamas staiga mirusio žmogaus arba gyvo artimo žmogaus (tėvo, motinos, brolio, sesers) ar sutuoktinio 1 inkstas, kurį jis atiduoda savo noru. Donoro ir recipiento (ligonio) organizmai turi būti imunologiškai artimi vienas kitam; kitu atveju persodintąjį inkstą recipiento organizmas atmeta, jis žūva. Kol atsiranda tinkamas donoras, ligoniui daroma hemodializė. Gyvas inkstas iš mirusio žmogaus imamas tik tada, kai yra konstatuota jo smegenų mirtis. Išimtas inkstas išplaunamas 4–8 °C temperatūros konservuojamuoju tirpalu ir tame tirpale tokioje pat temperatūroje laikomas iki 2 parų. Inkstas dažniausiai įsodinamas į klubinę duobę; sujungiamos inksto ir ligonio kraujagyslės, inksto šlapimtakio galas įsiuvamas į šlapimo pūslės šoną. Po inksto persodinimo ligonis turi visą laiką vartoti imunosupresantus. Pirmasis sėkmingas inksto persodinimas atliktas 1954 Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lietuvoje 1970 A. Marcinkevičius pirmą kartą persodino ligoniui mirusio žmogaus inkstą, 1974 V. Kleiza atliko sėkmingą inksto persodinimą. 1975 Vilniuje įkurtas Respublikinis inkstų transplantacijos centras. Kai kurie ligoniai su persodintu inkstu gyvena jau 30 metų. Iki 2004 Lietuvoje atlikta 1200 inksto persodinimo operacijų.
1887