nkstų akménligė (nephrolithiasis), lėtinė liga, kuriai būdinga akmenų susidarymas inkstuose, ypač inksto geldelėje. Daugiausia ja serga 20–50 metų žmonės, dažniau vyrai (Lietuvoje 2 % gyventojų). Priežastys ne visai aiškios. Manoma, kad akmenų susidarymą skatina šlapimo takų infekcija, kliūtys juose, ilgas gulėjimas (po sunkių sužeidimų, sergant stuburo ligomis), medžiagų apykaitos sutrikimai.
Akmenys būna pavieniai ir dauginiai, įvairaus dydžio ir formos. Jie būna neorganinės (oksalatiniai, fosfatiniai, karbonatiniai) ir organinės (šlapimo rūgšties, uratiniai, cistiniai, ksantiniai) kilmės; dauguma jų – mišrūs. Sergantį inkstų akmenligę ligonį ištinka stipraus skausmo priepuoliai. Skausmas prasideda juosmenyje ir plinta žemyn į pilvo apačią, vidinį šlaunies paviršių, lyties organus. Priepuoliai trunka nuo kelių minučių iki keliolikos valandų; būna hematurija. Gali prasidėti hidronefrozė, pielitas, pielonefritas. Mažesni akmenys dažnai išeina su šlapimu patys; didesnieji, užkemšantys šlapimo takus, palaikantys inkstuose ir šlapimo takuose infekciją ar sukeliantys dažnus inkstų dieglius, tirpinami vaistais, šalinami operacija arba endourologiškai (pro cistoskopą, uroteroskopą, nefroskopą). Dažnai taikoma ekstrakorporinė litotripsija, kai specialiu aparatu sukeltos smūginės bangos, nukreiptos į inksto ar šlapimtakio akmenį, jį suskaldo.
inkstų akmenligė
1887