nkų architektūrà
Kalasasajos šventyklos fragmentas Tiahuanaco (1–6 a.)
Ankstyvųjų (1 tūkstantmetis pr. Kr.–1 tūkstantmetis po Kr.) inkų architektūros paminklų rasta Tiahuanaco. Žymiausi statiniai – stačiakampio plano Kalasasajos rūmų kompleksas su masyviais vartais, laiptais, patijumi ir požeminė šventykla – vadinamieji Sarkofagų rūmai bei 15 m penkiapakopė Akapanos piramidė. Ikivalstybinio (pirmieji amžiai po Kr.–1438) ir valstybinio (1438–1536) laikotarpio inkų statinių išliko dabartinėje Peru, Bolivijos, Ekvadoro teritorijoje. Statyta šventovės, vienuolynai, rūmai, tvirtovės, amfiteatrai. Jiems būdinga masyvios, griežtos geometrinės formos, saikingas dekoras, trapecijos formos langai ir durys. Inkai garsėjo inžineriniais įrenginiais – tiesė kelius, tiltus, akvedukus, kalnų šlaituose įrengdavo sudėtingas terasas, irigacinius įrenginius žemdirbystei.
Išliko inkų miestų (stačiakampio plano Cuzco, įkurtas 11 a., Pachacamacas, įkurtas 10 a.), gyvenviečių (14–15 a., prie Cuzco) su gynybinėmis sienomis, šventyklomis, gyvenamaisiais namais, kapavietėmis, akvedukais, tvirtovių, šventyklų (Saulės šventykla Coricancha, 14 a., Cuzco), rūmų (Colcampatos rūmai, 15 a., Cuzco), nekropolių (Paracasas). Pagrindinė statybinė medžiaga – akmuo, aptašyti granito luitai, kai kuriuose regionuose – nedegtos plytos, naudotas kiklopinis mūras.
2972