nkų relgija ir mitològija. Išliko nedaug duomenų. Religija politeistinė. Tikėjimų ir religinių praktikų perimta iš Andų indėnų genčių. Valstybėje buvo, manoma, oficialus (saulės dievo Inčio, laikyto valdovų protėviu) ir vietiniai įvairių dievų (pvz., žemės ir derlingumo deivės Pačamamos, jūros deivės Mamakočos) kultai. Oficialiam panteonui priklausė aukščiausias dievas Virakoča (pasak mitų, jis sukūrė žemę, žmogų ir gyvūnus, t. p. laikytas kultūriniu herojumi, inkų protėviu; Peru mieste San Pedro išlikę jam skirtos šventyklos griuvėsiai), lietaus dievas Apu Ilapu (jam aukodavo sausros metu, kartais – žmones), vaisingumo deivė Mamakilja (laikyta mėnulio motina). Mituose sakoma, kad žemė egzistavo visuomet, visatą sudaro 3 pasauliai – viršutinis (dievų), vidurinis (žemė) ir apatinis (chtoniškųjų dievybių) – jungiami 2 gyvačių. Inkai turėjo religinį kalendorių. Kronikininkas F. Guamánas Poma de Ayala aprašė religinio kalendoriaus 2 variantus – valstybinių ceremonijų bei aukojimų, vykdytų Cuzco, ir plokščiakalnių žemdirbių papročių.
inkai. Kalasasajos šventyklos fragmentas Tiahuanaco (1–6 a.)
Apeigos dažniausiai būdavo atliekamos už šventyklos (maldininkai jose nesilankydavo) ribų. Daugiausia šventyklų buvo skirta saulei (pvz., Tiahuanaco, išlikusi), pagrindinė – Cuzco (išlikusi; rašytiniuose šaltiniuose sakoma joje buvus didžiulį saulės atvaizdą). Šventyklose gyveno žyniai (vyriausiasis – Cuzco, jis pareigas eidavo iki mirties, valdė kitas šventyklas, galėjo skirti ir atleisti žynius, vesti), patarnautojai ir vadinamosios išrinktosios moterys. Žyniai atlikdavo pranašautojo, kerėtojo, gydytojo funkcijas. Tikėta, kad gyvenimą valdo visur esančios nematomos galios, kad jas nustatytų, žyniai kreipdavosi į orakulus (svarbus orakulas stovėjo Pachacamace prie Limos, ypač gerbta šventykla orakulas netoli Aconcaguos kalno). Pranašaudavo norėdami diagnozuoti ligą, nuspėti mūšio baigtį, atskleisti nusikaltimą, nuspręsti, kokia auka kuriam dievui turi būti aukojama ir kita.
inkai. Žynys pranašauja iš lamos plaučių (piešinys iš F. Guamáno Pomos de Ayalos kronikos, 17 a. pradžia)
Tai būdavo atliekama stebint vorų judėjimą ir kokainmedžio lapų išsidėstymą negiliame inde, išgėrus narkotinio gėrimo, kuris, tikėta, leidžia bendrauti su antgamtinėmis jėgomis; tą pačią galią turinti ir ugnis. Tiksliausiais manyta esant pranašavimus iš baltos lamos plaučių, pagal juos spėdavo politinius ir karinius įvykius. Kiekvieno mėnulio mėnesio pirmąją dieną į didžiąją aikštę Cuzco buvo atvaroma 100 baltų lamų, jas pravesdavo palei įvairių dievų atvaizdus ir paskirdavo 30 žynių patarnautojų, kurių kiekvienas atstovavo mėnesio dienai (lamas paaukodavo, mėsą sudegindavo, kaulus sutrindavo apeigų reikmėms). Per pranašavimo apeigas būdavo atliekamos išpažintys. Tikėta, kad stichines nelaimes sukelia nustatytų ceremonijų nesilaikymas, vadinamoji hocha – apeiginė klaida, todėl nusikaltimai, kad nesukeltų dievų pykčio, turėjo būti išpažįstami ir atperkami atlikus atgailą.
Kasdien vykdavo saulės sutikimo apeigos – deginamas laužas, ant anglių metami grūdai (taip maitinta saulė). Kaip auką degindavo drabužius arba pončus. Inkų valdovas tą patį pončą vilkėdavo tik kartą, drabužis, laikantis ceremonijų, būdavo kasdien sudeginamas. Pralaimėjus karą, badmečiu, per epidemijas aukodavo žmones, ypatingu atveju (vainikuojant naują valdovą) galėjo būti paaukota 200 vaikų. Daugelis aukojamųjų būdavo parenkami iš užkariautų vietovių kaip nuolatinių mokesčių dalis. Kai kurios vietos (ar daiktai) laikytos šventomis (kalnas, kalva, tiltas, t. p. mumijos, ypač valdovo mumijos, šios dalyvaudavo iškilmingose apeigose). Andų perėjose stovėjo iš akmenų sukrautos piramidės, kiekvienas keleivis galėjo padėti po akmenį ir melstis už savo kelionės sėkmę.
L: F. Pease El Dios creador andino Lima 1973.
2781