inkubãcija (lot. incubatio < incubo – guliu; periu), paukščių kiaušinių perinimas inkubatoriuose. Inkubacijai kiaušiniai imami sveikų paukščių, švieži, biologiškai geri, vidutinės masės (vištų ne mažiau kaip 52 g, ančių 80 g, žąsų 120 g, kalakučių 70 g). Inkubacijos trukmė: vištų kiaušinių 20–21, ančių 27–28, kalakučių 26–28, žąsų 29–30 parų. Be kiaušinių inkubacinių savybių, inkubacijos sėkmė priklauso ir nuo inkubacijos režimo, kurio pagrindiniai fizikiniai veiksniai yra inkubatoriaus oro temperatūra, santykinis drėgnis, cheminė sudėtis ir judėjimo greitis. Įvairiais raidos periodais gemalams reikia skirtingų sąlygų, todėl inkubacijos režimas keičiamas. Vištų, kalakučių ir ančių kiaušiniai perinami stati, žąsų – gulsti. Per visą inkubaciją kiaušiniai kas 2 h vartomi, kad gemalai nepridžiūtų prie polukštinės luobelės.
Inkubacija atsirado prieš 2500 m. Egipte ir Kinijoje. Europoje inkubavimo bandymai pradėti 14 a., bet dėl nesugebėjimo inkubatoriuose palaikyti tinkamą režimą nepaplito. Plačiau plisti pradėjo tik 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje, sukūrus gerus inkubatorius. Lietuvoje pirmoji viščiukų perinimo stotis įkurta 1934 Panevėžyje. Nuo 20 a. vidurio inkubacija yra daugumos šalių naminių paukščių perinimo pagrindinis būdas.