inkvizcinis procèsas, vidurinių amžių baudžiamojo proceso forma. Inkviziciniam procesui būdinga tai, kad teisminį persekiojimą dažniausiai pradėdavo (remiantis pranešimais ir skundais) kompetentingos valstybinės ar bažnytinės institucijos, teismas vykdė nusikaltimų tyrimą, atliko teismo, kaltinimo ir išteisinimo funkcijas. Teismo procesas buvo neviešas. Atlikdamas kratas ir kvosdamas teismo tardytojas rinko raštiškus įrodymus. Teismo sprendimas buvo priimamas pagal surinktą bylos medžiagą, kaltinimą palaikė teisėjai arba prokuroras, procesinės dalyvių teisės buvo ribotos, gynybos nebuvo, teisiamieji patys privalėjo įrodinėti savo nekaltumą. Vietoj kaltinamajame procese anksčiau plačiai taikytų ordalijų ir dvikovos buvo įdiegta pažangi, leidžianti tikėtis teismo objektyvesnio sprendimo, formalių įrodymų sistema, kuri atmetė Dievo teismą, įrodymais laikė liudytojų ir teisiamojo parodymus, rašytinius ir daiktinius įrodymus, iš anksto nustačiusi tam tikrą jų vertę. Vertingiausiu įrodymu – vadinamąja įrodymų karaliene (regina probationum) – inkvizicinis procesas laikė teisiamojo prisipažinimą. Jam išgauti buvo leidžiama kankinti teisiamąjį.
Inkvizicinis procesas pradėjo formuotis Romos imperijoje, paplito viduriniais amžiais Europos žemyninėse valstybėse, kai stiprėdama pasaulietinė valdžia ėmė perimti baudžiamąjį persekiojimą. 12–13 amžiuje Prancūzijoje, vėliau kitose šalyse, kaltinamąjį procesą pakeitė inkvizicinis procesas. Dažniausiai taikytas politinėse ir religinėse bylose. Vakarų Europoje inkvizicinis procesas galutinai išnyko 19 amžiaus pabaigoje. SSRS tokią procesinę tvarką ir įrodymų karalienės terminą represinės struktūros naudojo Didžiojo valymo metais.
1553