Inoceñtas IV (Innocentius IV), tikr. Sinibaldo Fieschi prieš 1190Genuja 1254 12 07Neapolis, popiežius (1243). Studijavo teisę Parmoje ir Bolonijoje, čia dėstė. 1225 Albengos vyskupas. Nuo 1226 Romos kurijos auditorius, 1227 – apaštalinis vicekancleris. Kardinolas kunigas (1228). 1235–40 Anconos katedros rektorius ir popiežiaus legatas Šiaurės Italijoje. Tarpininkavo Pisos ir Genujos taikos derybose. Tęsė Grigaliaus IX pradėtą kovą su Vokietijos imperatoriu Frydrichu II, 1245 jį ekskomunikavo ir pašalino iš sosto, rėmė dėl nepriklausomybės su juo kariaujančius Italijos miestus. Po Frydricho II mirties kovojo su jo įpėdiniu Konradu IV. Siuntė misijas į Mongoliją (suprato jos keliamą pavojų Europai), užmezgė ryšius su mongolų didžiuoju chanu. Rėmė Vokiečių ordiną, pranciškonus ir dominikonus. Inocento IV pavedimu 1243–45 dominikonai rengė kryžiaus žygius į Livoniją ir Prūsiją. 1243 Vokiečių ordino užkariautoje Prūsijoje įsteigė 4 vyskupijas.
Inocentas IV (raižinys iš knygos Le vite de pontefici di Antonio Ciccarelli 1588, Roma)
1251 Milane priėmė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo pasiuntinius. 1251 parašė 6 laiškus dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo krikšto (lietuvių kalba 2005), įpareigojo Kulmo vyskupą Henriką (Heidenreichą) karūnuoti Mindaugą. 1252 inkvizicijos teismams Inocentas IV leido taikyti kankinimus. Rengė kryžiaus žygius prieš žemaičius. 1254 įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją. Išleido labai daug įstatymų. Svarbiausias kūrinys – Penkių dekretalijų knygų rinkinys (Apparatus in quinque libros decretalium).
912