Inowrocław (Inovròclavas), miestas Lenkijos vidurinėje dalyje, Kujavijos Pamario vaivadijoje, į pietryčius nuo Bydgoszcziaus; apskrities centras.
69 576 gyventojai (2021).
Inowrocławe susikerta Katowicų–Gdynės ir Torunės–Poznanės geležinkeliai; plentai į Bydgoszczių, Torunę, Poznanę.
Chemijos (perdirbama netoli Inowrocławo gaunama akmens druska – gaminama soda), stiklo (ir krištolo), siuvimo, poligrafijos, statybinių medžiagų, maisto pramonė, žemės ūkio mašinų, metalo dirbinių gamyba.
Kurortas (mineraliniai vandenys, gydomasis purvas); gydoma kraujotakos, virškinimo organų, reumatinės, judėjimo ir atramos organų, nervų ligos. Kurorto parkas (35 ha; baseinai, teniso kortai, koncertų estrada, botanikos sodas, nedidelis zoologijos sodas). Turizmas.
Torunės universiteto ir Bydgoszcziaus technikos ir žemės ūkio akademijos filialai. Teatras. Krašto muziejus, galerijos. Biblioteka.
Architektūra
Bažnyčios: romaninė Švč. Mergelės Marijos (12 a. pabaiga–13 a. pradžia, 1834 sudegė, 1901 ir 1950 atstatyta), gotikinė Šv. Mikalojaus (15 a.), neogotikinė Šv. Kryžiaus (1863), Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai (1900, architektas A. Rincklanke). Viešbutis Bast (1900, architektas T. Pajzderskis), 19 a.–20 a. pradžios gyvenamieji namai.
Istorija
Pirmą kartą paminėtas 1185. 1228 gavo miesto teises. 13 a. pirmoje pusėje kaštelionijos centras, 13 a. antroje pusėje–1327 Inowrocławo kunigaikštystės sostinė. 1332–43 priklausė Vokiečių ordinui, vėliau – Lenkijai (iki 1772 vaivadijos centras). Nuo 15 a. čia austa gelumbė. 1656 sudegintas Švedijos kariuomenės.
Nuo 1772 priklausė Prūsijos karalystei (nuo 1871 Vokietijai), 1919 atiteko Lenkijai.
Inowrocławo pramonės plėtra nuo 19 a. pirmos pusės susijusi su jo apylinkėse rastos akmens druskos eksploatacija, 19 a. antroje pusėje nutiestais geležinkeliais. Nuo 1876 kurortas.
Per II pasaulinį karą (1939–45) buvo prijungtas prie Vokietijos. Apskrities centras 19 a.–1975 ir nuo 1999.