insoliãcija (lot. insolatio – buvimas saulėje), bendroji Saulės spinduliuotė, pasiekianti Žemės atmosferą ir Žemės paviršių. Insoliacijos stiprumas matuojamas Saulės energijos kiekiu, kurį per tam tikrą laiką gauna paviršiaus ploto vienetas; išreiškiama W/m2 arba J/m2. Priklauso nuo geografinės platumos, Saulės spindulių kritimo kampo (todėl insoliacija kinta per parą ir per metus), vietos aukščio virš jūros lygio, atmosferos skaidrumo ir debesuotumo. Dėl Žemės orbitos ekscentriciteto insoliacija priklauso dar ir nuo atstumo iki Saulės: sausį, kai Žemė yra arčiausiai Saulės (perihelyje), insoliacija stipresnė negu liepą, kai Žemė yra toliausiai nuo Saulės (afelyje). Susidaro insoliacijos pasiskirstymo sezoninė asimetrija: vasaros insoliacija 6,9 % didesnė Pietų pusrutulyje, žiemos insoliacija tiek pat didesnė Šiaurės pusrutulyje. Per metus asimetrija išsilygina ir tos pačios abiejų pusrutulių platumos ties viršutine atmosferos riba gauna panašią metinę insoliacijos sumą. Pusiaujuje metinė insoliacijos suma 13 440 MJ/m2, ašigaliuose 5570 MJ/m2; Lietuvoje apie 8400 MJ/m2. Žemės paviršių per metus pasiekia vidutiniškai 40–60 % atmosferos viršutinę ribą pasiekiančios insoliacijos sumos. Nuo insoliacijos priklauso Žemės paviršiaus ir atmosferos įšilimas, natūralusis apšvietimas, augalų ir gyvųjų organizmų biofiziniai bei biocheminiai procesai. Į insoliaciją atsižvelgiama klimato terapijoje, t. p. projektuojant pastatus, gyvenvietes, miško želdinių ir žemės ūkio pasėlių struktūrą. Insoliacija matuojama piranometru.
1163