instaliãcija (angl. installation – įrengimas), šiuolaikinės dailės rūšis – erdvinis kūrinys iš daugelio elementų, kurie sąveikaudami su aplinka sudaro vientisą plastinę ir prasminę visumą. Instaliacija gali būti skirta konkrečiai vietai (specifinės vietos kūrinys) arba tikti įvairioms erdvėms. Kuriant instaliaciją nepaisoma tradicinių dailės ribų (multimedija), naudojamos įvairios medžiagos (pjuvenos, ledas, vata, taukai, smėlis ir kita), specialiai pagaminti objektai, ready‑made, tapybos, skulptūros kūriniai, šiuolaikinės technologijos (skaitmeninė fotografija, garso ir vaizdo įrašai, šviesos efektai) ir kita. Reikalingas aktyvus, tradicinei dailei nebūdingas žiūrovo dalyvavimas – instaliacija dažniausiai suvokiama ne vien rega, bet ir klausa, lytėjimu ar uosle, o pats suvokėjas gali būti kūrinio viduje. Dažniausiai instaliacija eksponuojama trumpai, vėliau dokumentuojama (fotografuojama, filmuojama) ir išardoma. Perkeliant ir pritaikant naujai vietai instaliacijoje gali atsirasti pokyčių.
Dabartinei instaliacijos sampratai susiformuoti įtakos turėjo environmentas, popartas, minimalizmas, proceso menas, konceptualusis menas. Pirmą kartą instaliacijos terminas pavartotas 20 a. 7 dešimtmetyje. 7–8 dešimtmetyje dauguma menininkų instaliacijomis reiškė protestą prieš dailės institucijų veiklą, visų pirma – kūrinių kolekcionavimą.
I. Kafkos (Čekija) instaliacija Apie potentišką impotenciją (Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, 1996)
Instaliacijos dažnai kurtos alternatyviose erdvėse (pvz., apleistų sandėlių, gamyklų patalpose), iš atliekų (laikraščių, tualetinio popieriaus, šiukšlių, naudotų padangų ir kita). Eksponuojant galerijose pabrėžtas instaliacijų laikinumas (pasitelkiant garus, žiūrovų keliamus garsus ir kita). 9 dešimtmečio pradžioje, paaiškėjus, kad instaliacijos nėra neparduodamos, jų populiarumas sumažėjo. 9 dešimtmečio pabaigoje–10 dešimtmetyje instaliacijos vėl tapo dominuojančia dailės rūšimi, bet jų pobūdis pasikeitė: instaliacijos eksponuojamos prestižinių meno institucijų salėse (Moderniojo meno muziejuje Niujorke, Moderniojo meno muziejuje San Diego, Karališkojoje dailės akademijoje Londone), kuriant instaliacijas dažnai naudojamos brangios medžiagos, šiuolaikinės technologijos.
Instaliacijas kūrė įvairių šiuolaikinių dailės krypčių atstovai, tarp jų J. Beuysas, D. Burenas, H. Haacke (g. 1936), R. Horn, R. Irwinas, I. Kabakovas, J. Kosuthas, B. Naumanas, M. Pistoletto.
Lietuvoje
Lietuvoje nuo 20a. 9 dešimtmečio pabaigos instaliacijų sukūrė Akademinio pasiruošimo, Post Ars ir kitos grupės, dailininkai: G. Akstinas, J. Gasiūnas, M. Navakas, E. Rakauskaitė, Svajonė ir Paulius Stanikai, V. Tarasovas, Nomeda ir Gediminas Urbonai, kiti.
L: J. H. Reis From Margin to Center: The Spaces of Installation Art London 1999.