institucionalzmas, valstybės ir teisės teorijos kryptis, susiformavusi 20 a. Vakarų Europoje. Pirmiausia susiklostė Prancūzijoje (pradininkai M. Hauriou, J. Renard’as) ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (Karlas Llewellynas). Institucionalizmas tiria didėjančią visuomenės organizavimosi diferenciaciją, žmonių socialinį aktyvumą ir jų organizuoto veikimo plėtrą demokratinėje visuomenėje ieškant piliečiams prieinamų priemonių įgyvendinti ir apsaugoti asmens teises. Bandoma kurti vadinamąją pliuralistinę demokratiją, kai visuomenės struktūra suvokiama kaip įvairių institucijų sąveika. Pripažįstama, kad institucijos statusą turi ne tik valstybė, bet ir kiekviena organizuota socialinė grupė (šeima, profesiniai, religiniai ir kiti susivienijimai), kurianti savo nariams privalomas elgesio normas (partijų, profesinių sąjungų, verslininkų, sportininkų konfederacijų, įvairių organizacijų, draugijų, fondų ir kitų institucijų įstatai, nuostatai, taisyklės ir kita).
Teisinio pliuralizmo atstovai Karlas Llewellynas, Henrikas Zahle, Brianas Tamanaha ir kiti teigia, kad visos šios institucijos laikomos lygiateisėmis: valstybė yra tik viena iš institucijų, taigi ir valstybės kuriama teisė esanti tik viena iš daugelio visuomenėje egzistuojančių teisių. Įvairių institucijų lygiateisiškumo pripažinimas, jų kompetencijos kurti elgesio taisykles sureikšminimas ir iš to kylantis teisinis pliuralizmas nepripažįsta teisės kaip priemonės, vienijančios visuomenę ir organizuojančios visas institucijas siekti bendros gerovės. Skatindamas piliečių savivaldą, organizuotą savo teisių gynimą ir įgyvendinimą, bet menkindamas valstybės ir jos kuriamos teisės integruojantį vaidmenį visuomenėje, institucionalizmas pateikia vienpusį (horizontalų) visuomenės modelį, kuris atspindi tik visuomenės diferenciaciją be integracijos. Tai rodo siaurą pragmatinį (lokalinį) ir empirinį institucionalizmo pobūdį.
3014