instrùkcijos (istorijoje), dvarų ir kitų valdų ūkinių ir administracinių nurodymų, įsakymų, pavedimų, taisyklių ir projektų dokumentai.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lietuvos 16–19 a. instrukcijos rašytos lotynų, lenkų, senąja baltarusių ir rusų kalbomis. Buvo viena svarbiausių valdų administravimo priemonių – normino ūkinius ir visuomeninius santykius. Instrukcijas leido valdos savininkas arba jo įgaliotas asmuo (revizorius ir kiti). Skirtos valstybinių, bažnytinių, privačių dvarų administratoriams, rečiau – privačių miestų vaitams, magistratams, miestų piliečiams, samdytiems amatininkams, dvarų prekybos agentams, smuklių, malūnų, muitinių nuomininkams.
Instrukcijos reglamentavo dvaro, kaimo, miestelio, miesto vidaus gyvenimą, ūkinę veiklą, kartais – religinius santykius ar net edukacinę veiklą. Kitaip nei inventoriai, instrukcijos buvo individualios (konkrečiam pareigūnui) ir neskirtos viešai naudoti ar skelbti.
Ankstyviausia išlikusi instrukcija (1514) skirta Lietuvos didžiojo kunigaikščio vietininkams Vilniaus ir Trakų vaivadijose. Instrukcija laikytini ir 1557 Valakų reformos nuostatai. Daugiausia 17–18 a. privačių valdų instrukcijų išliko didikų Radvilų ir Sapiegų giminių, valstybinių – Šiaulių ekonomijos valdytojams.
Instrukcijos – labai informatyvūs socialiniai, ekonominiai ir demografiniai istorijos šaltiniai: yra duomenų apie administracinę struktūrą, valdų pareigūnų santykius su valstiečiais, lažinį darbą, dvarų gyvulių priežiūrą, vandens ūkį ir dvarų pramonę, propinacinės veiklos (svaigalų gamybos ir pardavimo) taisykles. Instrukcijose miestų magistratams fiksuojama prekybos tvarka, gatvių ir aikščių priežiūros principai, gaisrinės saugos taisyklės, miestiečių prievolės, magistrato pareigūnų pareigos ir teisės.
Instrukcijos feodalinių valdų administracijai Lietuvoje XVII–XIX a. / sudarė Z. Kiaupa, J. Kiaupienė Vilnius 1985; Instrukcje gospodarcze dla dóbr magnackich i szlacheckich z XVII–XIX wieku t. 1 Wrocław 1958.
1405