instrùkcijos (istorijoje), taisyklės, pagal kurias valstybės, luomo ar visuomenės grupės deleguotas asmuo įpareigojamas nagrinėti piliečių, luomo ar grupės narių tarpusavio santykių, valstybės vidaus ar užsienio politikos problemas. Rašytinių istorijos šaltinių rūšis. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žinomos valdovo instrukcijos apskričių (pavietų) ir vaivadijų ikiseiminiams seimeliams, jų atstovams į Lenkijos ir Lietuvos Valstybės (Abiejų Tautų Respublikos) Seimą arba į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konvokaciją, derybų su kitomis šalimis delegatams, kariuomenės dalinių arba jos konfederacijos delegatams derėtis su karine vadovybe, Seimu, valdovu. Apskričių instrukcijas tvirtindavo apskričių arba vaivadijų ikiseiminiai seimeliai. Jų dalyviai instrukcijas patvirtindavo antspaudais arba parašais. Ikiseiminis apskrities seimelis rinkdavo 2 atstovus į Seimą (Žemaitijos – keturis). Instrukcijos įpareigodavo išrinktus atstovus Seime ar konvokacijoje nagrinėti iš anksto numatytus klausimus – jiems pritarti arba prieštarauti. Į instrukcijas bajorai įrašydavo ir vietos (grupinius) ar net asmeninius reikalavimus, kurių valdovo instrukcija nesiūlė nagrinėti. Dėl apskričių bajorijos interesų savanaudiškumo, požiūrio siaurumo instrukcijos trukdė spręsti svarbius valstybinius reikalus, duodavo pagrindą nutraukti Seimą, jeigu jis priimdavo instrukcijų neaprobuotų nutarimų. Apskričių instrukcijos buvo įrašomos į apskrities pilies teismo aktų knygas. Dideli instrukcijų originalų ir nuorašų rinkiniai yra Radvilų archyvo fonduose Sankt Peterburge, Varšuvoje, Naruševičiaus (buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis raštininkas) fonde Krokuvoje (Čartoriskių bibliotekoje).
2808