instrumeñtinė mùzika atliekama vien tik muzikos instrumentais. Pagal instrumentų skaičių ir sudėtį skiriama solo (vieno instrumento), kamerinė (instrumentinio ansamblio) ir simfoninė (orkestro) muzika. Prie instrumentinės muzikos žanrų priskiriama simfonija, koncertas, simfoninė poema, uvertiūra, divertismentas, styginių kvartetas ir kiti kameriniai instrumentiniai ansambliai (duetas, trio, kvintetas, sekstetas, septetas, oktetas, nonetas), sonata, siuita, variacijos, tokata, fuga, pasakalija, čakona, nedidelės apimties instrumentiniai kūriniai. Kūriniai, kuriuose vartojamas ir vokalas, ir instrumentai (pvz., kantatos, operos), priskiriami vokalinei instrumentinei muzikai.
Manoma, apie 430 pr. Kr. graikų fleitininkas Sakadas Argietis pirmą kartą muzikos istorijoje pasirodė vienas kaip solistas. Iki 16 a. Europoje ir kituose kraštuose instrumentinė muzika buvo neatskiriama kulto ir šventinės muzikos dalis, glaudžiai susijusi su tekstu. Kai kuriose kultūrose yra grynosios instrumentinės muzikos rūšių (pvz., raga, gamelanas, gagaku, makamas). Ankstyvosios krikščionybės laikais instrumentinė muzika, kaip nesusijusi su liturginiu tekstu, laikyta pagoniška, žemesnio rango nei vokalinė. 13 a. susiklostė pirmieji instrumentinės muzikos žanrai: Prancūzijoje estampida, hoketas, 14 a. Italijoje, 15 a. Vokietijoje paplito liturginės vargonų pjesės, tabulatūros vargonams arba liutniai. 16 a. suklestėjo šokių muzika ir instrumentinės šokių muzikos žanrai. Paplito instrumentinės muzikos žanrai ričerkaras, fantazija, kancona. Iš ričerkarų atsirado fuga, iš laisvos improvizacijos – tokata. Kaip grynai instrumentinis žanras (iš pradžių Ispanijoje, vėliau ir kitur) susiklostė variacijos iš šokio (pasamecas, čakona, folija, pasakalija) basso ostinato figūros ar liaudiškos melodijos, bet tik 17 a. pradžioje, pasirodžius G. Gabrieli 3–22 balsų kanconų ir sonatų rinkiniui Kanconos ir sonatos (Canzoni et sonate 1615), instrumentinė muzika keliems instrumentams tapo lygiaverte bažnytinės ir pasaulietinės muzikos dalimi. Susiklosčius skaitmeniniam bosui ir koncertui, instrumentinės ir vokalinės partijos atsiskyrė. Vienu svarbiausių žanrų iki 1750 buvo trio sonata (bažnytinė sonata ir kamerinė sonata). Apie 1650 susiklostė concerto grosso žanras, 17 a. įsigalėjo solo koncertas. Po 1600 šokius pradėta jungti į siuitas. Nuo 1670 (J.‑B. Lully) įsigalėjo orkestrinės šokių siuitos, vadinamos uvertiūromis. Prancūzijoje pradėta kurti siuitas klavišiniams instrumentams (dažniausiai klavesinui). Šią tradiciją perėmė ir išplėtojo vokiečių instrumentinės muzikos kūrėjai. Apie 1720 Italijoje pradėjo nykti skaitmeniniu bosu grindžiamų kompozicijų žanrai: trio sonata, concerto grosso ir siuita. Itališkos operinės 3 dalių monociklinės sinfonia tipas, vartotas jau ir kaip savarankiška koncertinė pjesė (A. Scarlatti, G. B. Sammartini), padėjo susiklostyti ikiklasikinei simfonijai. Instrumentinės muzikos etalonu laikoma Vienos klasicistinės mokyklos kompozitorių J. Haydno, W. A. Mozarto ir L. van Beethoveno kūryba. 19 a. instrumentinei muzikai buvo būdinga klasicistinės tradicijos ir naujovių paieškos. Fortepijoninėje muzikoje išryškėjo dėmesys poezijai (charakteringoji pjesė, noktiurnas, noveletė), simfoninėje muzikoje – literatūrinei programai (simfoninė poema, programinė muzika). Instrumentinė muzika tapo absoliučiosios muzikos idealu. 20 a. instrumentinis pradas ryškus konstruktyvizmo idėjomis pagrįstoje ir kitų naujų krypčių (pvz., elektroninėje) muzikoje.
L: W. J. von Wasielewski Geschichte der Instrumentalmusik im XVI. Jahrhundert Berlin 1878 21972; A. Schering Geschichte des Instrumentalkonzerts bis auf die Gegenwart Leipzig 1905; F. Bose Instrumentalstile in primitiver Musik Bamberg 1953.
3133