insulnas (lot. insulinum < insula – sala), stuburinių gyvūnų ir žmogaus baltyminis hormonas, kurį gamina kasos salelės. Molekulė sudaryta iš 2 polipeptidinių grandinių, kurios sujungtos disulfidiniais tilteliais. Monomeras susideda iš 51 aminorūgšties.
Insulinas didina griaučių ir širdies raumenų skaidulų, neruožuotųjų raumenų, riebalinio audinio, pieno liaukos ląstelių ir leukocitų membranų laidumą gliukozei. Kepenyse jis greitina glikogeno sintezę, slopina gliukoneogenezę (gliukozės susidarymą iš aminorūgščių), todėl mažėja gliukozės kiekis kraujuje. Tai vienintelis hormonas, mažinantis gliukozės koncentraciją kraujuje. Jo stoka sukelia cukrinį diabetą. Insulinas intensyvina aminorūgščių pernašą į ląstelę, skatina baltymų biosintezę, slopina jų skilimą, t. p. stimuliuoja riebalų rūgščių pasisavinimą ir jų sintezę iš gliukozės riebaliniame audinyje ir kepenyse, triglicerolių sintezę, slopina riebalų skaidymą. Jo sekreciją skatina gliukozė, aminorūgštys, gliukagonas, sekretinas, slopina alkis, sunkus fizinis darbas, stresas, nutukimas. Insulinas ir jo preparatai vartojami cukriniam diabetui gydyti, psichiatrijoje.
insulino molekulė (3 D vaizdas)
Insuliną 1921 iš kasos išskyrė F. G. Bantingas, J. Macleodas ir Charlesas Herbertas Bestas (Kanada). 1954 F. Sangeris (Didžioji Britanija) nustatė jo struktūrą. 1963 buvo susintetintas. 1922 buvo atlikta pirmoji pasaulyje insulino injekcija.
2082