iñtarpas, infksas (lot. infixus – įsmeigtas, įterptas), afiksas, įsiterpęs į šaknį kaitomųjų žodžių formose. Kaip morfologinės raiškos priemonė intarpas pasaulio kalbose pasitaiko rečiau negu kiti afiksai. Kai kurių indoeuropiečių kalbų (baltų, hetitų, lotynų, senosios graikų, sanskrito) veiksmažodžių esamojo laiko formoms su tam tikros struktūros šaknimi būdingas nosinis intarpas ‑n‑ (lotynų scindo ‘plėšau’ / scidī ‘suplėšiau’, vinco ‘nugaliu’ / vīcī ‘nugalėjau’, skr. yunajmi ‘jungiu’ / yuñjmas ‘jungiame’ – šaknis yuj‑). Lietuvių kalbos intarpas ‑n‑ prieš lūpinius p, b tariamas ‑m‑ (plg. pakanka / pakako, bet tampa / tapo, kniumba /kniubo), prieš priebalsius l, r ir j, v buvęs intarpas ‑n‑ nykdamas ilgina šaknies balsį (bąla < *banla / balo, gyja < *ginja / gijo). Be indoeuropiečių kalbų, intarpas (nebūtinai nosinis) būdingas kai kurių austroneziečių kalbų kaitomosioms žodžių formoms: indoneziečių kalboje intarpas yra daiktavardžių daugiskaitos (gigi ‘dantis’ / gerigi ‘dantys’), tagalų kalboje – veiksmažodžių būtojo laiko (sulat ‘rašo’ / sumulat ‘rašė’ / sinulat ‘buvo rašyta’) rodiklis.
330