integrãlas (lot. integer – visas, pilnas), viena svarbiausių matematikos sąvokų. Pagrindiniai integralų tipai: neapibrėžtinis integralas, apibrėžtinis integralas, netiesioginis integralas, dvilypis integralas, trilypis integralas, daugialypis integralas, kreiviniai integralai, paviršinis integralas, kompleksinio kintamojo funkcijos integralas. Neapibrėžtinis integralas apibrėžiamas kaip tolydžiosios funkcijos visų pirmykščių funkcijų aibė, o kiti integralai – kaip tam tikros integralinės sumos riba. Integralai pasižymi tokiomis 3 pagrindinėmis savybėmis: pastovųjį pointegralinės funkcijos dauginamąjį galima iškelti prieš integralo ženklą, baigtinio skaičiaus pointegralinių funkcijų sumos integralas lygus integralų sumai ir adityvumu.
Integralo pavadinimą 1690 pasiūlė J. Bernoulli. Neapibrėžtinį integralą 1694 apibrėžė G. W. Leibnizas, apibrėžtinį integralą 1853 – B. Riemannas, netiesioginius integralus 1823 ir kompleksinio kintamojo funkcijos integralą – A.‑L. Cauchy, dvilypį integralą 1769 – L. Euleris, trilypį integralą 1770 – J. L. de Lagrange’as, paviršinius integralus 1813 tyrė C. F. Gaussas, įvairių integralų ryšį 1828 – G. Greenas.
1668