integrãlinė geomètrija, geometrijos šaka, tirianti tam tikras geometrinių figūrų skaitines charakteristikas (matus) taikant integralinį skaičiavimą. Geometrinės figūros suprantamos kaip taškų aibės, o matas – kaip teigiamas skaičius, priskiriamas šiai aibei, pvz., ilgis, plotas, tūris. Matas turi būti adityvus (iš kelių dalių sudarytos aibės matas lygus šių dalių matų sumai) ir invariantiškas poslinkių atžvilgiu (2 aibės, kurios skiriasi tik padėtimi, turi tą patį matą).
Kaip savarankiška šaka integralinė geometrija išsirutuliojo 20 a. 3 dešimtmetyje iš Wilhelmo Johanno Eugeno Blaschke’s (Austrija) ir jo mokinių darbų.