intelèktas (lot. intellectus – suvokimas, protas, prasmė), protinė nejuslinio būties pažinimo galia. Tradiciškai laikomas išskirtine žmogaus savybe, skirtinga nuo kitų dvasinių galių – jausmų, valios, intuicijos, vaizduotės ir kita. Platonas intelektą suprato kaip neindividualią, atsietą nuo jutimų žmogaus sielos galią. Aristotelis žmoguje skyrė pasyvų (mirtingą) ir aktyvų (nemirtingą) intelektą (ar protą). Aktyvus intelektas iš patyrimu įgytų įspūdžių (lot. sensibilia) išrenka pažintinį intelektinį turinį (lot. intelligibilia) ir perduoda jį pasyviam intelektui. Scholastikoje terminas vartotas aukščiausiai pažintinei galiai – antjusliniam dvasinės tikrovės, apreiškimo tiesų pažinimui – žymėti, dažniausiai sinonimiškas protui (lot. ratio), kaip žemesnei, elementarios abstrakcijos pažintinei galiai. Naujųjų amžių racionalizme intelektas reiškė įgimtą žmonių gebėjimą pažinti daiktų esmes. I. Kantas intelekto ir proto terminus vartojo kitaip nei scholastai: intelektas (vok. Verstand) – gebėjimas kurti sąvokas, o protas (vok. Vernunft) – metafizinių idėjų kūrimo galia. Platesne prasme intelekto sąvoka vartojama kaip lygiareikšmė proto, mąstymo ar protingumo sąvokoms.
76