intelèktas (lot. intellectus – suvokimas, protas, prasmė), prõtas, aukštųjų pažinimo gebėjimų (dažniausiai mąstymo) mokytis ir išmokti, spręsti problemas, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių tarpusavio ryšius, pasinaudoti patirtimi visuma. Intelektui būdinga ir su mąstymu nesusiję požymiai – emociniai, socialiniai ir sensoriniai gebėjimai bei įgūdžiai. Jam turi įtakos paveldėjimas, aplinka ir ugdymas. Intelekto samprata grindžiama įvairiomis teorijomis. Pirmasis intelekto testų kūrėjas A. Binet (Prancūzija) intelekte išskyrė bendruosius gabumus, išreikštus per mąstymą, vaizduotę, įžvalgą, sprendimus ir gebėjimą prisitaikyti prie naujos situacijos. Šiuos kriterijus jis įtraukė (kartu su T. Simonu) į testus, vadinamus Binet‑Simono skale. C. E. Spearmanas (Didžioji Britanija) manė, kad intelektas yra žmogaus sėkmę lemianti savybė ir todėl turi būti įvairios veiklos rezultatų ir intelekto koreliacija (faktorinė analizė). Plėtojantis intelekto tyrimams ir matavimams C. E. Spearmanas sukūrė bendrųjų, specifinių ir grupinių intelekto veiksnių, kurie lemia konkrečias intelekto apraiškas, teoriją. 1931 L. L. Thurstone’as (Jungtinės Amerikos Valstijos) išskyrė 7 faktorius (gebėjimą skaičiuoti, verbalinį lankstumą, verbalinį suvokimą, erdvinę orientaciją, atmintį, gebėjimą mąstyti, suvokimo greitį), nusakančius intelektą; juos pavadino pirminiais protiniais gebėjimais. 1956 J. P. Guilfordas (Jungtinės Amerikos Valstijos) sukūrė intelekto struktūros modelį, kuriame pateikta 120 intelekto įgūdžių. 20 amžiaus 7 dešimtmetyje kognityviosios psichologijos atstovai bandė nustatyti psichinius procesus, kurie sudaro intelektą. Jie teigė, kad žmonių individualūs skirtumai priklauso nuo specifinių procesų (pavyzdžiui, akių judesių, galvos smegenų žievės galimybių) greičio ir tikslumo. R. Sternbergas (Jungtinės Amerikos Valstijos) teigė, kad intelektinę veiklą galima suskirstyti į informacijos perdirbimo veiksmus ar komponentus. 1985 jis išskyrė 3 pagrindinius intelekto komponentus: metakomponentai (aukštesnieji kontrolės ar vykdymo procesai, kurie sprendžiant problemą ar atliekant užduotį reguliuoja visą psichinę ir fizinę veiklą), užduočių atlikimo komponentai (psichiniai procesai, vykstantys atliekant užduotį – užduoties kodavimas, ryšių nustatymas ir galimo sprendimo strategijų palyginimas) ir žinių įgijimo komponentai (psichiniai procesai, kurie vyksta mokantis naujų dalykų – reikšmingos informacijos atskyrimas nuo nereikšmingos ir naujos informacijos susiejimas su turima informacija). Kiti šiuolaikiniai autoriai išskyrė konkretų, arba kristalizuotąjį, intelektą (gebėjimas remtis faktais ir žiniomis) ir abstraktųjį, arba fluidinį, intelektą (gebėjimas kūrybiškai spręsti naujas problemas).
1868