intelèkto koeficieñtas, IQ (angl. Intelligence Quotient), žmogaus protinių gebėjimų rodiklis, matuojamas intelekto testais. Intelekto koeficientas reiškiamas formule IQ = PA/CA · 100; čia PA – asmens protinis amžius, CA – chronologinis amžius. PA nustatomas intelekto testais ir palyginamas su intelekto amžiaus skalėmis. Tiriamasis turi mokėti atlikti loginius, loginio suvokimo ir aritmetinius veiksmus, orientuotis praktinėse situacijose, būti išprusęs, turėti valingą atmintį, kad galėtų išspręsti testų užduotis pagal įvairaus amžiaus skales. Sudarant intelekto amžiaus skales parenkami uždaviniai, kurie pagal įtrauktų dalykų (terminų, sąvokų, grafinių piešinių ir kita) ir stimuliuojamų proto veiksmų pobūdį būtų prieinami tam tikroms socialinėms amžiaus grupėms (dažniausiai tikrinama eksperimentais). Iš pradžių tiriamajam pateikiamos užduotys, atitinkančios vienais metais jaunesnį už jo amžių. Einant amžiaus skale žemyn būtina gauti penkis iš eilės teisingus atsakymus. Taip nustatomas vadinamasis bazinis PA. Einant skale aukštyn teikiamos užduotys, kol bus gauti penki iš eilės klaidingi atsakymai. Prie vadinamojo bazinio PA testų skaičiaus pridedamas teisingų atsakymų skaičius. Pagal tam tikrą lentelę randama, kokį PA atitinka gautoji suma, ir pagal formulę apskaičiuojamas intelekto koeficientas. Mažiau kaip 70 rodo galimą intelekto sutrikimą, daugiau kaip 130 – didelius protinius gebėjimus; tokios išvados daromos tik papildomai įvertinus asmens socialinius, bendravimo, savarankiškumo ir kitus įgūdžius.
Intelekto koeficientą 1912 pirmasis pasiūlė vokiečių psichologas W. L. Sternas. 1916 panaudojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas L. Termanas sudarydamas Stanfordo‑Binet skalę.
1868