intelektuãlas (lot. intellectualis – protinis), išsilavinęs, didelio intelekto žmogus. Pasižymi kritiniu mąstymu, kuriamąja galia, aiškiai suvokia kompetencijos ribas, būdinga išskirtinė protinė veikla. Intelektualo padėtis nesiejama (skirtingai nei inteligento) su jo socialine padėtimi visuomenėje. Intelektualo apibrėžimai skiriasi pagal teorinę tradiciją ir konkretų politinį ir istorinį kontekstą, kuriame siekiama apibrėžti teorinę intelektualo sampratą. Vieną pirmųjų intelektualo apibrėžimų suformulavo vokiečių sociologas K. Mannheimas, kuris sukūrė žinojimo sociologijos teoriją ir jos pagrindinius principus išdėstė veikale Ideologija ir utopija (Ideologie und Utopie 1929). Jis analizavo įvairių žinojimų santykį su žinojimo subjektų socialinėmis pozicijomis. Intelektualas gali plėtoti žinojimo sociologiją ir dėl jos, kitaip nei kitos socialinės grupės, yra nesusaistytas savo socialinės padėties ir gali nesuinteresuotai analizuoti socialinę tikrovę, atlikti išskirtinį vaidmenį ginant demokratinę santvarką. Intelektualų padėtį visuomenėje analizavo funkcinio struktūralizmo atstovai: R. K. Mertonas analizavo konkrečius biurokratizacijos procesus, E. Shilsas tyrė, kas skirtingose visuomenėse valdo žinias ir žinojimą. 20 a 9–10 dešimtmetyje totalitarinių režimų Vidurio ir Rytų Europoje žlugimas ir po to prasidėjusių vadinamųjų dainuojančių revoliucijų banga skatino intelektualus konceptualizuoti ne tik socialinius procesus, bet ir savo vaidmenį juose. Vengrų sociologai I. Szelényi ir G. Konrádas veikale Intelektualai kelyje į klasinę valdžią (The Intellectuals on the Road to Class Power 1979) teigė, kad naujos epochos formavimąsi turėtų vainikuoti intelektualų, galinčių užtikrinti racionalų valstybės valdymą, įsivyravimas. Buvo analizuojama politinės valdžios ir intelektualų santykio problema. R. Brymas veikale Intelektualai ir politika (Intellectuals and Politics 1980) teigė, kad intelektualų politinėms preferencijoms įtaką daro jų atžvilgiu vykdoma politika. Kuo labiau politinė valdžia pripažįsta intelektualų vaidmenį, tuo jie nuosaikesni, konservatyvesni, ir atvirkščiai – negavę pakankamo pripažinimo intelektualai kairėja ir tampa radikalais.
Pirmą kartą intelektualo terminas pavartotas 1898 Prancūzijoje siekiant apibūdinti aukštos klasės specialistus, profesijų šviesuolius, manančius, kad jų teisė ir pareiga – ginti svarbiausias vertybes, kurioms kelia grėsmę valstybės veiksmai. Intelektualo terminą išpopuliarino su Dreyfuso byla susiję įvykiai. Išsilavinę prancūzai, tarp kurių buvo rašytojas É. Zola, stojo ginti be pagrindo iš Prancūzijos kariuomenės atleisto žydų tautybės karininko A. Dreyfuso ir 1898 paskelbė Intelektualų manifestą. Dreyfuso byla tapo akstinu reikštis naujos besiformuojančios socialinės grupės identitetui, kuris buvo susijęs su visuotinių vertybių gynimu nuo valstybės prievartos. Tokie sąjūdžiai vyko ir kitose šalyse. Intelektualo terminas išplito Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Europoje, išskyrus Vokietijos ir Rusijos įtakoje buvusias šalis, kuriose prigijo inteligento ir inteligentijos terminai.
L: A. Gella The Intelligensia and Intellectuals: Theory, Method and Case Study London 1976; A. W. Gouldner The Future of the Intellectuals and the Rise of the New Class New York 1979; Z. Bauman Legislators and Interpreters: on Modernity, Post‑Modernity and Intellectuals Oxford 1987; P. Bourdieu Homo Academicus Cambridge 1988.
2828