inteligentijà (lot. intelligens, kilm. intelligentis – protingas, mąstantis), žmonių sluoksnis, profesiniu požiūriu dirbantis protinį kvalifikuotą darbą ir darantis didelį poveikį visuomenės dvasiniam gyvenimui ir socialiniams procesams.
Terminas
Inteligentijos terminas vartojamas kai kurių šalių (pirmiausia Rusijos) sociologijoje ir politologijoje. 19 a. antroje pusėje jis pasirodė lenkų ir rusų literatūroje, 20 a. 3 dešimtmetyje ir anglakalbiuose žodynuose, bet čia dažniausiai taikomas 19 a. politiškai aktyviai Rusijos inteligentijai. Vakarų šalyse inteligentijos terminas kartais vartojamas tyrinėjant vadinamojo trečiojo pasaulio elito grupes, retkarčiais jį vartoja kairiosios politinės pakraipos mokslininkai. Inteligentijos terminas yra nevienareikšmis (lenkų sociologas J. Szczepańskis 1961 išleistoje knygoje Šiuolaikinių visuomenių intelektualai/Intellectuals in Contemporary Societies išanalizavo 60 skirtingų literatūroje vartojamų inteligentijos termino apibrėžimų). Vakarų šalių (nuo 20 a. pabaigos ir Lietuvos) sociologijoje visuomenė skirstoma į kitokius sluoksnius; artimiausi inteligentijai yra terminai intelektualai ir baltosios apykaklės. Pasak vokiečių sociologo Th. J. Geigerio, nuo intelektualų inteligentija skiriasi tuo, kad intelektualas yra tam tikros galvosenos žmogus, o inteligentija – kolektyvinė visuma, kuriai būdinga tam tikra socialinė funkcija. Inteligentijoje kaip visuomenės sluoksnyje yra intelektualų, kuriančių estetines vertybes, įvairių sričių specialistų, naudojančių teorines žinias praktinėms problemoms spręsti, ideologų, kuriančių politines sistemas, kitose šalyse iškeltų idėjų platintojų, kitų žmonių kūrybos komentatorių ir kritikų.
Pasak inteligentijos terminą vartojančių tyrėjų, ji susiklostė formuojantis kapitalizmui. Dalis inteligentijos kilo iš vidurinių amžių vienuolių (iki Renesanso beveik visi intelektualai buvo tik dvasininkai). Pirmoji socialinė grupė, panaši į inteligentiją, buvo humanistai. Didelę įtaką inteligentijai atsirasti turėjo filosofinės mokyklos: prancūzų enciklopedistai, anglų utilitaristai, vokiečių hėgelininkai. Minties poveikį visuomenės evoliucijai parodė A. Comte’o sociologija ir G. W. F. Hegelio filosofija; tai padėjo inteligentijai nustatyti savo vietą visuomenės ir kultūros raidoje. Pirmiausia inteligentija susiformavo 18 a. Vokietijoje, Rusijoje, vėliau Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Dauguma to meto vokiečių inteligentų kilo iš vidutinės buržuazijos, mokytojų ir dvasininkijos, Rusijos – iš karininkų, valdininkų, bajorijos, prancūzų – iš smulkiosios buržuazijos, britų – iš džentrių; skirtinga kilmė lėmė įvairių šalių inteligentijos savitumą. Labiausiai nuo kitų visuomenės grupių skyrėsi Rusijos inteligentija; iki 1917 Spalio perversmo ji nebuvo elito dalis. Ne taip kaip politiškai pasyvi Vokietijos inteligentija, Rusijoje šis visuomenės sluoksnis darė didelę įtaką šalies raidai.
Inteligentijos politinė veikla
Inteligentijos veikla glaudžiai siejasi su politika. Dalis inteligentų dažniausiai visiškai atmeta esamą visuomeninę tvarką. Inteligentai ideologiškai parengė visas didžiąsias Europos revoliucijas. Dauguma Prancūzijos revoliucijos vadų (H. G. R. de Mirabeau, M. Robespierre’as, L. A. de Saint-Justas, J. P. Maratas) buvo intelektualai. 20 amžiuje, ypač antroje pusėje, ekonomiškai stiprių šalių proletariatas vargu ar buvo revoliucinė jėga, dėl to kairiosios politinės jėgos naudojosi inteligentijos, pirmiausia studentų revoliucingumu. Panašų vaidmenį inteligentija atliko iš kolonializmo išsivaduojančiose šalyse, kuriose darbininkija buvo negausi. Kuriantis vadinamosioms gerovės valstybėms socialiniai prieštaravimai nebebuvo tokie dideli kaip 19 amžiuje ir išsilavinę žmonės pradėjo skeptiškai vertinti dogmatines visuomenės sutvarkymo teorijas. Daugelio inteligentų (ir ne vien kapitalizmo šalininkų) tikslu tapo kuo laisvesnis nuo ideologijos ir pragmatiškas vadinamasis amerikietiškas gyvenimo būdas. Kairioji ir dešinioji Vakarų šalių inteligentija aktyviau reiškėsi susivienydama protesto kampanijoms per 1935–36 Etiopijos–Italijos karą, 1936–39 Ispanijos pilietinį karą, 1938 Miuncheno susitarimą, 1956 Vengrijos revoliuciją, 1968 Čekoslovakijos įvykius, arabų–Izraelio konfliktą, 1965–75 Vietnamo karą, karo būklės įvedimą Lenkijos Solidarumui nuslopinti. Ilgainiui mokslo visuomenės ir žiniasklaidos reiškiama esamos tvarkos kritika tapo gyvenimo norma. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje inteligentija nebeturi 19 a. racionalistinio optimizmo, bet daugelis jos narių tiki pažanga.
Rusijos inteligentijos raida
Rusijos inteligentijos istorija savita ir sudėtinga. Čia 19 a. inteligentija sukėlė vieną didžiausių revoliucinių judėjimų, bet gyventojų dauguma jos nepalaikė. 19 a. pabaigoje diduma Rusijos inteligentų susižavėjo teoriniu požiūriu stipriausia revoliucine teorija – marksizmu. Pagal ją, inteligentija nebuvo klasė, tik visuomenės sluoksnis, todėl nei V. Leninas, nei J. Stalinas nepripažino jos savarankiško politinio vaidmens (kitaip nei Vakarų šalių socialdemokratai; pvz., K. Kautsky teigė, kad dėl išsilavinimo teikiamų pranašumų inteligentija yra privilegijuota klasė).
Po 1917 Spalio perversmo dalis Rusijoje likusios inteligentijos (kita dalis buvo sunaikinta arba emigravo) ėmė tarnauti naujajam režimui. Iš pradžių vyko smarkios valdančiojo sluoksnio diskusijos, intelektualai A. Lunačiarskis, G. Čičerinas vadovavo liaudies komisariatams. Rusijos komunistų partijai (bolševikų) pradėjus oponentų puolimą buvo nutildyti arba emigravo vadinamojo proletkulto šalininkai, daugelis mokslininkų, menininkų.
SSRS inteligentijos veikla buvo labiausiai suvaržyta valdant J. Stalinui. Senąją inteligentiją greitai pakeitė darbininkų ir valstiečių kilmės išsilavinę, marksistinės ideologijos pagrindu auklėti žmonės. Po J. Stalino mirties naujoji komunistinė inteligentija bandė kovoti dėl kritiško mąstymo pripažinimo, prieš pseudomarksistinę partijos mitologiją, bet SSKP netoleravo tokio inteligentų elgesio. Rusijos (ir nuo jos priklausančių šalių) inteligentija, už savo išsilavinimą turėjusi būti dėkinga valstybei, netapo režimo atrama, aktyviai dalyvavo 20 a. pabaigoje vykusiame komunistinės sistemos griovime. Inteligentijos istorija rodo, kad tiek Rytų, tiek Vakarų inteligentija nors ir įsitraukia į socialinius procesus, visada išlieka tam tikra valdžios opozicija, jos veikla palaiko prieštaravimą tarp minties ir jėgos – vieną civilizacijos pažangos variklių.
Lietuvoje
Lietuvoje inteligentų ėmė rastis 13 amžiuje. Jau Lietuvos didieji kunigaikščiai (Mindaugas, Gediminas) turėjo raštininkų, rašančių lotynų ir rusų, arba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarine slavų, kalba. Daugiau pavienių inteligentų Lietuvoje atsirado po krikšto (1387). Lenkų, vokiečių, čekų, rusų ir kitų šalių žmonės dirbo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto raštinėje, ėjo kitas pareigas. Krokuvos universitete 15 a. studijavo beveik 300, 16 a. – daugiau kaip 450 studentų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, daug jų studijavo Karaliaučiaus universitete ir kituose Vidurio Rytų Europos, kai kurie – ir Vakarų Europos universitetuose. Inteligentų didumą sudarė dvasininkai. Jų (katalikų) pastangomis 15 a. pabaigoje Lietuvoje parašyta ir Gdanske išspausdinta pirmoji knyga (Agenda), 1547 Mažojoje Lietuvoje (evangelikų liuteronų) – pirmoji knyga lietuvių kalba. Vietinių inteligentų pagausėjo 1579 įkūrus Vilniaus universitetą. 16–17 a. jie įsitraukė į katalikų ir protestantų kovas.
Apie 18 a. vidurį sustiprėjo vidutinių ir smulkiųjų bajorų siekis siekti mokslo ir įgyti specialybę. 18 a. pabaigoje susiklostė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lenkakalbės inteligentijos sluoksnis. Pagal politines pažiūras jis skaidėsi bent į tris dalis – vieni inteligentai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumo, jos politinių ir bajorų tradicijų išsaugojimo šalininkai, kitus tenkino unija su Lenkija, treti siekė Abiejų Tautų Respubliką paversti unitarine Lenkijos valstybe.
Lenkakalbė bajoriškoji inteligentija Lietuvoje vyravo iki 19 a. vidurio, bet jau 19 a. pirmame trečdalyje ėmė reikštis ir lietuviškasis literatūrinis kultūrinis sąjūdis (S. Daukantas, D. Poška, S. Stanevičius), daugiau inteligentų, ypač kunigų, radosi iš valstietijos, išsaugojusios lietuvių kalbą. Žemaičių vyskupijoje kunigijos lietuvėjimą skatino vyskupas M. Valančius (vyskupavo 1850–75); ta jo veikla vertintina ne tik kaip pastangos priešintis rusifikacijai ir prievartiniam stačiatikybės brukimui, bet ir kaip didelės Vidurio Rytų Europos katalikų aukštųjų dvasininkų dalies posūkis nuo bajorijos liaudies link siekiant išsaugoti Katalikų Bažnyčios įtaką visuomenei.
Po baudžiavos panaikinimo (1861) atsiradę pasiturintys ūkininkai (pirmiausia Užnemunėje; baudžiava čia panaikinta 1807) ėmė leisti vaikus į mokslą – daugėjo pasaulietinės inteligentijos (teisininkų, gydytojų, mokytojų, agronomų ir kitų), kurios šviesiausi atstovai (J. Basanavičius, V. Kudirka, K. Grinius, J. Tumas, broliai Vileišiai) sugebėjo formuluoti ir reikšti lietuvių nacionalinius interesus.
Pavienių inteligentų ir jų grupių iniciatyva lietuvių spaudos draudimo laikotarpiu (1864–1904) pradėta Mažojoje Lietuvoje ir kitur leisti draudžiamąją lietuvišką spaudą, susidarė knygnešių tinklas, stiprėjo priešinimasis tautinei priespaudai, kuris pamažu virto masiniu lietuvių tautiniu judėjimu. Dar anksčiau susiformavo lenkų tautinis judėjimas. Lietuvos bajorų kilmės ir kitai lenkakalbei inteligentijai teko rinktis, su kuria tauta pasukti (pvz., su lietuvių tauta susiliejo bajorai L. Ivinskis, broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos, rašytojos G. Petkevičaitė‑Bitė, Šatrijos Ragana, Žemaitė).
Nors lietuvių inteligentija, ypač pasaulietinė, buvo negausi (pvz., pirmojo lietuviško laikraščio Aušra, 1883–86, autorių buvo tik apie 130), ji 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje sugebėjo formuoti ir reikšti tiek visos lietuvių tautos (reikalavo autonomijos, vėliau ir nepriklausomybės), tiek jos sluoksnių interesus. Kūrėsi politinės partijos. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje inteligentijos įtaka reiškėsi ir per kuriamą profesionalią literatūrą, spaudą, ir per mėgėjišką meną – klojimo teatrą, chorus, tautodailę. Tauta dėl inteligentijos veiklos Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ėmė laikyti savo valstybe. Lietuviai didele dalimi dėl inteligentijos skleidžiamų idėjų įtakos pamažu virto moderniąja tauta (nacija).
1904 panaikinus lietuvių spaudos ir draugijų draudimą, leidus Lietuvoje dirbti lietuviams mokytojams bei mokyti (bent pradinėse mokyklose) lietuvių kalba, inteligentijos veiklos sąlygos pakito. Rinkimai į Rusijos Valstybės dūmą 1906–12 suteikė lietuviškoms partijoms legalaus politinio darbo patirties. Dėl įtakos visuomenei su Lietuvos socialdemokratų partija ir Lietuvos demokratų partija atkakliai kovojo krikščionys demokratai, nors oficialiai dėl Bažnyčios vyresnybės priešinimosi į politinę partiją nesusitelkė. Jie ir Tautiškoji lietuvių demokratų partija gynė lietuvių kalbos teises Vilniaus vyskupijos bažnyčiose. 1905–14 leista naujų legalių lietuviškų laikraščių, išspausdinta tiek knygų, kiek per visus 1864–1904 spaudos draudimo metus, įkurta švietimo (didžiausios Saulė, Rytas), mokslo (Lietuvių mokslo draugija, Vilniaus mokslo bičiulių draugija), dailės (Lietuvių dailės draugija), kultūros (Vilniaus kanklės, Rūta, Daina) ir kitų draugijų.
I pasaulinio karo pradžioje daugiausia dešiniosios lietuvių inteligentijos pastangomis buvo priimta ir Rusijos vyriausybei įteikta Gintarinė deklaracija, kuria pasinaudota kaip galimybe iškelti lietuvių etnopolitinius siekius. Daug inteligentijos veikėjų susitelkė į Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti. Inteligentijos veikla reiškėsi per Lietuvių politikos centrą, Lozanos, Stokholmo ir kitas konferencijas – ieškota būdų Lietuvos nepriklausomybei atkurti. Svarbi buvo ne tik politinė, karo pabėgėlių šalpos, bet ir kultūrinė, švietimo (pvz., gimnazijos Voroneže) veikla. Politinės veiklos kulminacija buvo 1917 išrinkta Lietuvos Taryba ir jos 1918 02 16 priimtas Vasario 16 Aktas.
1918–40 nepriklausomos Lietuvos lietuvių inteligentija intensyviai dirbo kurdama ir stiprindama valstybę ir jos institucijas. Pirmą kartą buvo sukurta švietimo sistema lietuvių kalba nuo pradinės iki aukštosios mokyklos. 1918–40 išaugo nauja inteligentijos karta, susiklostė naujos jos grupės – profesionalūs aktoriai, rašytojai, karininkija, padaugėjo lietuvių mokytojų, kunigų, teisininkų, agronomų ir kitų. Ryškėjo techninės ir humanitarinės inteligentijos skirtumai – jei pirmoji dažniau taikstėsi su įvairiomis valdžiomis (pvz., tautininkų), antroji dažniau jas (vėliau ir sovietinę) vertino kritiškai. Be to, akivaizdžiau pasireiškė kokybinis inteligentijos skaidymasis – ryškesnė tapo intelektualų veikla.
SSRS okupavus Lietuvą 1940–41 dėl suėmimų, įkalinimo, tremties, fizinio susidorojimo nukentėjo ištisos inteligentijos grupės: politiniai veikėjai, valdininkija, verslininkai, karininkija, mokytojai, kunigai. Per nacių okupaciją dėl Holokausto kartu su dauguma Lietuvos žydų (litvakų) nužudyta ir beveik visa jų inteligentija. Dėl karo sumaišties, sovietų represijų grėsmės po jo iš Lietuvos į Vakarus pasitraukė 60–70 tūkstančių (kitais duomenimis, net 90 tūkstančių) žmonių, manoma, apie 1/4 jų sudarė inteligentai (gydytojai, karininkai, kunigai, teisininkai, mokytojai, daug aukščiausios kvalifikacijos specialistų, menininkų, studentų). Šios karo pabėgėlių kartõs inteligentija aktyviai įsitraukė į lietuvių išeivijos visuomeninį gyvenimą, padėjo telkti lietuvius, įkūrė Pasaulio lietuvių bendruomenę, kitų organizacijų, sustiprino kultūrinę veiklą (didžia dalimi dėl jos lietuvių išeivija vienintelė 1953–66 sugebėjo parengti Lietuvių enciklopediją), prisidėjo prie lietuvybės išsaugojimo, įsitraukė į kovą dėl nepriklausomos Lietuvos atkūrimo.
SSRS vėl okupavus Lietuvą inteligentija patyrė didelių nuostolių, prievartą ir smurtą dėl įvesto sovietų totalitarinio režimo, itin brutalaus karo pabaigoje ir pirmaisias metais po jo bei J. Stalino valdymo laikotarpiu (iki 1953): buvo sparčiai įgyvendinama 1940–41 pradėta šalies sovietizacija (vadinamoji kultūrinė revoliucija, industrializacija, prievartinė kolektyvizacija), paremta vadinamaisiais valymais, t. y. senųjų darbuotojų atleidimu ir tinkamos socialinės kilmės (darbininkų, bežemių) mažaraščių įdarbinimu, iš SSRS atsiųstųjų skyrimu į centrinės valdžios pareigybes, represinį aparatą (NKVD, Vidaus reikalų, Valstybės saugumo ministerijas), geležinkelius ir vadovaujančius postus (iki 1947 atsiųsta 12 700 žmonių); buvo suiminėjami 1941–44 lietuvių savivaldos pareigūnai, buvę Lietuvos šaulių sąjungos nariai, policininkai (iki 1945 06 suimta apie 15 000 žmonių), įgyvendinta sovietinė cenzūra, privalomų sovietinių dogmų kartojimas. 1944–53 sovietų represijos (teismai, tremtis) palietė daugiau kaip 300 000 Lietuvos gyventojų, tarp jų daug inteligentų. Labai nukentėjo buvusi karininkija, mokytojai, katalikų kunigai, dalis kūrybinės inteligentijos. Inteligentija, ypač jaunesnioji karta (jaunesnieji karininkai, mokytojai, studentai, vyresniųjų klasių moksleiviai), įpratusi gyventi nepriklausomoje valstybėje, negalėjo taikstytis su tautos genocidu, rusifikacija, valstybės ir tautinių tradicijų niekinimu, įprastos gyvensenos keitimu. Dalis inteligentų įsitraukė į pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui, tapo partizanais, jų vadais, partizanų spaudos leidėjais.
1953 mirus J. Stalinui sovietų režimas šiek tiek pakito – buvo beveik atsisakyta atviro teroro. Po 1956 pradėjo grįžti tremtiniai. Daugiausia inteligentijos pastangomis 1940–90 pavyko švietime, kultūroje, spaudoje išsaugoti lietuvių kalbą. Šiuo laikotarpiu itin padaugėjo įvairių specialybių inteligentijos. Sovietų valdžia ją skirstė į tris grupes: ją remiančią (daugiausia sovietų valdininkai ir kompartijos nariai), lojalią, bent aktyviai nesipriešinančią jai, ir jai priešišką. Iš dalies šis skirstymas atspindėjo tikrovę – dauguma inteligentų prisitaikė prie sovietinės tikrovės ir gyveno dvigubą gyvenimą – vienaip mąstė, kitaip viešai kalbėjo ir elgėsi.
Kūrybinės inteligentijos veiklą labai varžė cenzūra. Ilgainiui ji kiek sušvelnėjo – galimi tapo kūriniai, skatinantys tautinius jausmus (jei tik cenzūra nerasdavo atvirų vadinamųjų antisovietinių motyvų), pvz., pasirodė J. Grušo istorinės dramos, J. Marcinkevičiaus draminė trilogija, leista Lituanistinė biblioteka.
Didelį visų lietuvių inteligentijos grupių nepasitenkinimą kėlė paskutiniais L. Brežnevo valdymo metais sustiprėjusi rusifikacija, pridengta vienos sovietinės liaudies doktrina. 7 dešimtmetyje ėmė kurtis nonkorfomistiniai kultūriniai sąjūdžiai (kraštotyros, žygeivių, etnografinių ansamblių, jaunimo interesų klubų). Politinis demokratinis sąjūdis plėtojosi pusiau viešai – 1976 įsteigta Lietuvos Helsinkio grupė, 1978–83 veikė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. 1972 kunigas S. Tamkevičius su kitais ėmė leisti pogrindinę Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką (ėjo iki 1991 – sovietų okupacinei valdžiai ir KGB galėjo priešintis tik gerai organizuota, pasiaukojamai dirbanti ir tikėjimu paremta tikinčiųjų, kunigų bei vienuolių grupė), 1978 įsteigta Lietuvos laisvės lyga.
1988–90 kūrybinė ir mokslinė inteligentija buvo pagrindinė Sąjūdžio organizatorė, jo programinių, politinių ir taktinių nuostatų kūrėja. Sąjūdį parėmė ir didelė Lietuvos komunistų partijos (LKP)narių dalis (vien jo iniciatyvinėje grupėje iš 35 narių 17 buvo LKP nariai). Čia ir išryškėjo, kad narystė LKP didelei Lietuvos inteligentų ir kitų žmonių daliai tebuvo prisitaikymo prie sovietų okupacinės valdžios forma.
1989 pabaigoje LKP skilo, dauguma narių parėmė savarankišką LKP, daugelis iš kompartijos pasitraukė, tik nedidelė lietuvių komunistų dalis liko LKP (SSKP) nariais. Savarankiška LKP 1990 pabaigoje pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija ir 2001 susijungė su atsikūrusia Lietuvos socialdemokratų partija. Atsikūrė senosios politinės partijos (Demokratų, Lietuvos krikščionių demokratų partija, Lietuvių tautininkų sąjunga), įkurta naujų (Tėvynės Sąjunga).
1990 atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką, daugelio inteligentijos grupių padėtis iš esmės pakito. Dalis kūrybinės ir kitų inteligentijos grupių narių įsitraukė į visuomeninę, politinę ir valstybinę veiklą – reikėjo iš naujo kurti politines ir valstybės institucijas. Iš esmės pakito kunigijos padėtis. Dalies anksčiau veikusių mokslinių institucijų (pvz., kai kurie mokslinio tyrimo institutai) nebeliko, pakito kitų veikla, jų darbuotojams teko persikvalifikuoti, dalis inteligentų perėjo į kitus visuomenės sluoksnius (verslininkų, darbininkų), dalis emigravo. Inteligento statusas kaip ir Vakarų šalyse nebegarantavo (kaip iki 1990) geresnės socialinės padėties. Vis dėlto aukštojo mokslo, kaip prielaidos inteligencijai ir socialiniam statusui reikšmė, nemažėja, studentų daugėja, daug inteligentų stažuoja (studentų mokosi) užsienio universitetuose. Dėl visuomenės raidos ir Lietuvoje didėja protinio darbo poreikis, daugėja inteligentų, kinta inteligentijos sudėtis.
1412