intencionalùmas, sąmonės nukreiptumas į suvokiamą objektą, jų neatsiejamumas. Intencijos terminas antikoje (ypač stoikų filosofijoje, iš kurios jį perėmė Augustinas) vartotas mentaliniam fizinių objektų buvimo sąmonėje (sieloje ar prote) būdui aiškinti; tai sielos atliekamas pažinimo veiksmas, jos užmezgamas objektų ir kognityvinių galių ryšys. Dažniausiai intencija aiškintas regos fenomenas. Intencijos terminas panašia prasme vartotas scholastinėje filosofijoje. Tomas Akvinietis juo įvardijo sąmonės įsisavinamo objekto aktualizavimą. F. Brentano intencionalumą t. p. suprato kaip sąmonės ir objekto santykį, bet šį santykį detalizavo. Anot jo, intencionalumas yra kriterijus, leidžiantis atskirti psichinius ir fizinius fenomenus; beveik tapatus mentaliniam egzistavimui. Intencionalumas daugiausia nagrinėjamas fenomenologijoje. E. Husserlis terminą vartojo platesne prasme – sąmonės buvimo būdas yra nukreiptumas į objektą, nėra sąmonės be jos suvokiamo objekto ir objekto be jį suvokiančios sąmonės. Dėl sąmonės ir objekto neatskiriamumo intencionalumas padeda spręsti imanencijos ir transcendencijos perskyros (reiškinių patirties subjektyvumo ar objektyvumo) problemą. Objekto nėra išorėje, o jo suvokimo – viduje; jie laike ir erdvėje neatskiriami, skirti galima nebent objekto patirties būdus (sapnas ir būdravimas bei kita). Intencionalumas susijęs su sąmonės konstitucija – prasmių atsiradimu sąmonėje. Būdama intencionali sąmonė suvokia objektą steigdama jo prasmę – suvokimas ir prasmės steigimas yra tas pats sąmonės judesys. Intencionalumas būdingas ne visiems fenomenams (R. M. Rorty); neintencionalaus fenomeno pavyzdžiu dažniausiai nurodomas skausmas. Egzistencinėje filosofijoje (J.‑P. Sartre’as) intencionalumu apibūdinama išorinio pasaulio ir vidujybės įtampa. Intencionalumo sąvoka vartojama (panašia kaip ir Tomo Akviniečio prasme) ir neotomistinėje filosofijoje.
L: A. Mickūnas, D. Stewart Fenomenologinė filosofija Vilnius 1994; R. Rollinger Husserl’s Position in the School of Franz Brentano Dordrecht 1999; D. Moran Introduction to Phenomenology London 2000.
2385