interakcionzmas (inter… + lot. actio – veiksmas), simbòlinis interakcionzmas, sociologijos ir socialinės psichologijos kryptis, tirianti individų socialinę sąveiką per simbolius. Individai per simbolius prisistato kitiems ir aiškinasi kitų veiksmus. Ypatinga reikšmė teikiama kalbos simbolikai. Interakcionizmas yra paremtas 3 prielaidomis: individai veikia atsižvelgdami į tai, kokią reikšmę jiems turi objektai, įvykiai ar žmonės, bet jie negali manyti, kad kitų supratimas būtinai turi atitikti jų nuomonę; reikšmės atsiranda socialinės sąveikos procese, o ne kyla iš objekto ar asmens; reikšmės turi būti interpretuojamos ir reinterpretuojamos (žmonės pergrupuoja ir pakeičia ankstesnių socialinių patirčių interpretacijas naujomis pagal naują situaciją). Žmonės sąveikauja atsižvelgdami į situacijos ypatybes, pavyzdžiui, ar jie privalo būti atviri ar uždari. Situacijos apibrėžimas interpretuoja sąveiką bei jos turinį ir suteikia jai socialinę reikšmę. Kai žmonės vienodai apibrėžia situaciją, tampa socialine grupe. Jie žino, ko gali tikėtis vienas iš kito ir kaip jiems sąveikauti. Dauguma vienodų situacijos apibrėžimų išmokstami be didelių pastangų, perimami iš kartos į kartą (pavyzdžiui, išankstinė tam tikros socialinės grupės diskriminacija). Interakcionizmas siekia aiškinti individo elgesį iš visuomenės (kuri suvokiama kaip tarpusavio santykių visuma) pozicijų, o ne remiantis individualiais įspūdžiais, poreikiais, interesais, tyrinėti visus įvairialypius simboliais grindžiamus individo ryšius su daiktais, gamta, kitais žmonėmis, žmonių grupėmis ir visa visuomene.
Interakcionizmo teoriją sukūrė Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas, Čikagos mokyklos atstovas G. H. Meadas. Jis asmenybę vertino kaip socialinį produktą, kuris formuojasi socialinių vaidmenų sąveikoje. Vaidmenys lemia individo elgesį tam tikroje situacijoje. Tarpusavio sąveikai būtinas kito vaidmens priėmimas užtikrina, pasak G. H. Meado, tai, kas išorinę socialinę kontrolę paverčia savikontrole ir savojo Aš formavimusi. Veikale Protas, Aš ir visuomenė (Mind, Self and Society 1934) sąmoningą elgesio savireguliaciją jis aprašo kaip nepertraukiamą vaizdinių apie savo vaidmenį sugretinimą su vaizdiniais apie save, savuoju Aš. Aš, kaip savo paties objektas, yra socialinis darinys, kylantis realizuojant socialinę patirtį. Anot Jungtinių Amerikos Valstijų sociologo H. Blumerio, žmonės veikia pagal santykį su objektais orientuodamiesi visų pirma į reikšmes, kurias suteikia tiems objektams, o ne į jų substancinę prigimtį. Šios reikšmės formuojasi ir performuojamos socialinės sąveikos procese. Veikale Simbolinis interakcionizmas: Perspektyvos ir metodas (Symbolic Interactionism: Perspectives and Method 1969) jis teigia, kad socialinė realybė nėra stabili. Asmenys yra įtraukiami į nesibaigiančias interpretacijas, vertinimus, situacijų aiškinimą, nes elgesį gali paaiškinti tik aiškios induktyvios procedūros. Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas E. Goffmanas tyrė būdus, kaip žmonės kuria, pateikia ir išsaugo savo įvaizdį socialinėse struktūrose, kurios supa, apibrėžia ir kontroliuoja žmonių sąveiką (pavyzdžiui, kaip žmonės elgiasi viešosiose vietose). Socialinį gyvenimą lygino su teatru, o žmones – su veikėjais, atliekančiais aktorių ir žiūrovų vaidmenis. Jungtinių Amerikos Valstijų sociologai A. Rose’as, G. Stone’as, A. Straussas ir kiti iškėlė lingvistinę, arba daiktinę, komunikaciją, ypač pabrėžė kalbos vaidmenį formuojant sąmonę, žmogiškąjį Aš ir visuomenę. Jų nuomone, interakcionizmas siekia apibrėžti individo ir visuomenės tarpusavio santykius, prisitaikymą ar atsisakymą prisitaikyti vieniems prie kitų suvokiant tai kaip žaidimą pagal tam tikras taisykles. Interakcionizmo teoriją dar plėtojo C. H. Cooley, S. Strykeris, K. Plummeris, N. Denzinas, J. M. Charonas, H. D. Duncanas, R. S. Perinbanayagamas ir kiti.
L: E. Goffman The Presentation of Self in Everyday Life New York 1959; K. Plummer Symbolic Interactionism 2 v Brookfield 1991; N. Denzin Symbolic Interactionism and Cultural Studies: The Politics of Interpretation Oxford 1992.