interdktas (lot. interdictum – uždraudimas), pataisos bausmė, draudžianti dvasininkui ar tikinčiajam teikti arba priiminėti sakramentus. Teisminiu arba administraciniu būdu skiria vietos ordinaras. Interdiktas atsirado 6 amžiuje, ypač paplito 11–13 amžiuje. Interdiktas buvo skiriamas Romos popiežiaus ar vyskupo asmenims, tam tikroms teritorijoms ar valstybėms. Kaip spaudimo pasaulietinei valdžiai ar klaidatikystės slopinimo priemonė interdiktas 1155 skirtas Romai, 1180 – Škotijai, 1200 – Prancūzijai, 1208 – Anglijai. 20 amžiuje sušvelnėjo. 1983 priėmus Kanonų teisės kodeksą panaikintas teritorinis interdiktas.
1553