interèsų harmònijos teòrija, ekonominė teorija, teigianti, kad rinkos ekonomikoje visų rinkos subjektų ekonominiai interesai susiderina. Interesų harmonijos teorija susiklostė 19 a. viduryje, plėtojosi dviem kryptimis (viena kryptis turėjo įtakos 20 a. ekonomikos teorijos plėtojimuisi, kita labiau pateisino tuometinę Jungtinių Amerikos Valstijų ekonominę politiką), tapo ribinio produktyvumo teorijos dalimi. Pirmosios krypties pradininkas F. C. Bastiat svarbiausiame veikale Ekonominės harmonijos (Harmonies économiques 1849) teigė, kad ekonominiai interesai susiderina dėl laisvo ekonomikos funkcionavimo. Pritardamas A. Smitho nematomosios rankos principui F. C. Bastiat ekonominių interesų derinimo pagrindą matė ekvivalentiniuose mainuose. Keičiamasi paslaugomis, kurias teikia ir darbininkai, ir kapitalistai, ir žemvaldžiai. Prekės (paslaugos) pardavėjas jos kainą įvertina savo panaudotomis pastangomis prekės (paslaugos) gamybai, pirkėjas – įsigyta preke sutaupytomis pastangomis. Jei abiejų pusių pastangos vienodos, mainai įvyksta. Didėjant kapitalui darbininkams tenkanti produkto dalis didėja ne tik absoliučiai, bet ir santykinai, o kapitalisto ar žemvaldžio dalis absoliučiai didėja, bet santykinai mažėja. Šį faktą F. C. Bastiat įrodė remdamasis pelno normos mažėjimo ir darbo užmokesčio didėjimo tendencija. Harmoniją gali sutrikdyti tik valstybės kišimasis į ekonomiką. Interesų harmonijos teorijos kitos krypties pagrindinis atstovas H. Ch. Carey veikale Interesų harmonija (The Harmony of Interests 1851) derinimo pagrindą matė paskirstymo dėsniuose. Anot jo, gamybos dėsniai yra objektyvūs, nes juos lemia techninės sąlygos, analogiškos gamtos sąlygoms, kurioms žmogaus valia neturi įtakos. Produktų paskirstymą veikia žmogaus sprendimai, valstybės politika, istorinės sąlygos. H. C. Carey suformulavo paskirstymo dėsnį, pagal kurį, didėjant darbo našumui darbininkams tenkanti produkto dalis didėja ir absoliučiai, ir santykinai, o kapitalistų dalis absoliučiai didėdama santykinai mažėja, todėl esą darbininkų padėtis gerėja, gerovė auga sparčiau negu kapitalistų pajamos. H. C. Carey kritikavo D. Ricardo teoriją, kuri remdamasi laisvąja konkurencija propagavo žmonių ir tautų priešpriešą. Nacionalinės valstybės turi vykdyti protekcionizmo politiką, reikalaujančią valstybės kišimosi į ekonomiką ir derinančią žmonių interesus. Interesų harmonijos teoriją plėtojo ir F. A. Walkeris (1840–97), H. George’as, J. B. Clarkas (visi Jungtinės Amerikos Valstijos), K. E. Dühringas (Vokietija), N. Bunge (Rusija) ir kiti.
1036