interfereñcija (inter… + lot. ferens – nešantis), vienos kalbos poveikis kitai, sukeliantis tam tikrų kalbos struktūros normų pakitimų. Interferencija būdinga daugelio dvikalbių ar daugiakalbių žmonių kalbai, ypač mokantis svetimos kalbos. Labiausiai veikia fonetikos, fonologijos, leksikos, semantikos lygmenis, t. p. morfologiją, sintaksę ir kitas gramatikos dalis. Terminą kalbotyrai pritaikė ir pagrindė Jungtinių Amerikos Valstijų kalbininkas U. Weinreichas. Struktūrinės kalbotyros atstovai kalbos struktūros pakitimus aiškino vienos kalbos poveikiu kitai. 20 a. antroje pusėje sociolingvistika atitinkamų reiškinių kilmę grindė kodų kaitos teorija ir siejo ne tik su kalbos, bet ir su visuomenės normų pokyčiais. Interferencijos terminas vartotas ir variacijos teorijoje. Giminingi terminai – integracija, kalbų mišimas, kalbų skolinimasis, transferencija.
L: U. Weinreich Languages in Contact New York 1953; C. J. Bayley Variation and Linguistic Theory Washington 1973; W. Labov Principles of Linguistic Change vol. 1 Internal Factors Oxford 1994.
2168