interferònai, IFN, baltymai, priklausantys citokinų grupei. Interferonai sintetinami organizme kaip atsakas į virusus, navikus ir kitus žalingus veiksnius. Natūralių ir rekombinantinių (gautų genų inžinerijos būdu) interferonų savybės panašios. Interferonai klasifikuojami į 3 pagrindinius tipus: α (IFNα), β (IFNβ) ir γ (IFNγ). Interferonų šeimos klasifikacija nuolat kinta, atrandamos vis naujos šios šeimos molekulės. Interferonai pasižymi antivirusiniu, imunomoduliuojamuoju ir antiproliferaciniu aktyvumu. Pagal juos gaminančių ląstelių kilmę ir receptorius skirstomi į I (IFNα, IFNβ) ir II (IFNγ) tipo interferonus. IFNα daugiausia sintetina leukocitai, IFNβ – fibroblastai, IFNγ sintetina limfocitai. I tipo interferonų molekulės pasižymi antivirusiniu ir antiproliferaciniu aktyvumu. II tipo interferonai silpniau veikia virusus, bet pasižymi stipriu imunomoduliuojamuoju veikimu: skatina makrofagų ir NK ląstelių aktyvinimą, sukelia padidintą HLA antigenų ekspresiją ant antigenus pateikiančių ląstelių. Natūralūs interferonai vartojami įvairioms ligoms gydyti: infekciniam hepatitui B ir C, onkologinėms ligoms (pvz., piktybinei melanomai), kai kurioms alerginėms, imunodestrukcinėms ligoms, uždegimams. Gydymui vartojami ir rekombinantiniai interferonai, kurių pagrindinė funkcija – reguliuoti antivirusinę gynybą, ląstelių augimą, diferenciaciją, tarpląstelinę sąveiką, atlikti imunologinę kontrolę. Lietuvoje gaminamas rekombinantinis IFNα, kuris vartojamas virusinėms ir onkologinėms ligoms gydyti.
2112
IFN