interiorizãcija (lot. interior – vidinis), psichikos (vidinio plano, vidinių struktūrų) formavimasis perimant išorines veiklos stuktūras; psichinių reiškinių turinio formavimasis. Vyksta vaikystėje. Skiriami keli interiorizacijos etapai: suaugusiųjų paliepimai ir nurodymai vaikui, kaip ir ką daryti (pvz., veikti, suvokti, jausti), vaiko aktyvus kreipimasis į suaugusiuosius ir vaiko savarankiški sprendimai. Interiorizacijos raidai svarbi kalba, ja formuluojami tėvų paliepimai (pvz., daryk taip, nueik ten) virsta vidinės kalbos paliepimais, jie labai svarbūs vaikui apsisprendžiant (pvz., darysiu taip, nueisiu ten). Dėl interiorizacijos formuojasi asmens valios aktyvumas, kryptingumas ir santykinis pastovumas. Pirmieji interiorizacijos terminą ėmė vartoti prancūzų psichologai P. M. F. Janet (1842–1910), H. Wallonas (1879–1962) ir Šveicarijos psichologas J. Piaget. Kai kurie rusų psichologai (L. Vygotskis, A. Leontjevas) teigė, kad dėl interiorizacijos asmuo perima istorinę visuomeninę patirtį.
1868