interlingvstika (inter… + lot. lingua – kalba), kalbotyros mokslo šaka, tirianti tarptautines dirbtines kalbas (esperanto, volapiukas, ido, interlingva ir kitas), jų istoriją, teoriją ir funkcionavimą. Plačiau suprantama interlingvistika – tarptautinis kalbinis bendravimas ir tarptautinės kabos kaip tokio bendravimo pagrindas (tada interlingvistikos objektas yra ir natūralios, t. y. etninės, kalbos). Kartais interlingvistikos objektu laikomos ir visos kitos pagalbinės kalbos (matematikos, inform. logikos ir panašios semiotinės sistemos).
Interlingvistika tiria visus dirbtinių kalbų projektus. Svarbiausia interlingvistikos dalis yra esperantologija – kalbotyros mokslo sritis, tirianti esperanto (reikšmingiausios dirbtinės kalbos) struktūrą, funkcionavimą, santykį su natūraliomis kalbomis, kitus sociolingvistikos aspektus. Interlingvistikos, kaip bendrosios kalbotyros šakos, atsiradimas siejamas su romanų kalbų tyrinėtoju H. Schuchardtu. 1888 paskelbtame straipsnyje apie volapiuką jis tarptautinės pagalbinės kalbos sukūrimą pripažino aktualia kalbotyros problema.
Pirmasis interlingvistikos terminą (prancūzų k. interlinguistique) 1911 pavartojo belgas J. Meysmansas. Žymiausi interlingvistai – L. Couturat, F. de Saussure’as, O. Jespersenas, D. Blanke. Interlingvistikos problemas t. p. analizavo kalbininkai A. Martinet, J. Baudouinas de Courtenay ir kiti, jos buvo svarstomos lingvistų tarptautiniuose kongresuose 1931, 1948, 1987.
L: A. L. Skūpas Esperanto tarptautinė kalba Vilnius 1987; P. Čeliauskas Nuo Babelio iki Esperanto Vilnius 1989; A. Gudavičius Interlingvistikos įvadas Šiauliai 2002; A. Duličenko Pasaulinės kalbos beieškant, arba Interlingvistika visiems Vilnius 2003; D. Blanke Internationale Plansprachen Berlin 1985; S. Kuznecov Teoretičeskie osnovy interlingvistiki Moskva 1987.
2779