internacionãlas (lot. internationalis – tarptautinis), pasaulinis socialistinių ar komunistinių organizacijų susivienijimas. Žymiausi I, II, III ir IV internacionalai bei Socialistų internacionalas.
Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pramonės darbininkų atstovai 1864 Londone įkūrė Tarptautinį darbo žmonių susivienijimą (I internacionalą), kurio tikslas – nuversti kapitalistinę sistemą. Į Generalinę tarybą (32 nariai) išrinktas K. Marxas iš karto tapo vyraujančiu organizacijos veikėju. I internacionalas buvo labai centralizuotos partijos pobūdžio organizacija; narystė buvo individuali (narių skaičius neviršijo 25 000). Žemiausia grandis – vietinės grupės, kurios vienijosi į nacionalines federacijas, nors nariais buvo ir kai kurios profesinės sąjungos bei darbininkų asociacijos. Vyriausioji institucija – kongresas, rengiamas kasmet vis kitame mieste. Kongresas rinko vykdomąjį organą – Generalinę tarybą (veikė Londone). Ši taryba skyrė nacionalinių federacijų sekretorius, kaupė lėšas streikams remti įvairiose šalyse. Iš pat pradžių I internacionale varžėsi skirtingų socialistinės minties krypčių sekėjai: marksistai, prudonistai, blankistai, M. Bakunino šalininkai. 1872 Hagos kongrese I internacionalas skilo į K. Marxo centralizuoto socializmo ir M. Bakunino anarchizmo šalininkus. Kilus grėsmei, kad anarchistai (jie vyravo Italijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Šveicarijos federacijose) paims valdžią, K. Marxo siūlymu Generalinė taryba persikėlė į Niujorką (čia veikė iki 1876, Filadelfijos konferencijos buvo paleista). Bakunininkų vadovaujamo internacionalo kongresai nuo 1873 vyko kasmet, kol 1877 Gento pasauliniame socialistų suvažiavime iš jo pasitraukė socialdemokratai. Po 1881 anarchistų kongreso Londone I internacionalas nustojo buvęs organizuotu judėjimu. Nors ne I internacionalas 1868 organizavo didelę streikų bangą Prancūzijoje, Belgijoje ir Šveicarijoje, bet jo įtaka darbininkų judėjimui buvo didelė.
Dar didesnę įtaką darbininkų judėjimui, socialistų partijoms, profesinėms sąjungoms turėjo 1889 Paryžiaus kongrese įkurtas II internacionalas. Jo nariai buvo Europos šalių, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir Japonijos partijos ir profesinės sąjungos. Iš pradžių jis neturėjo vykdomosios institucijos, kol 1900 buvo sudarytas koordinavimo funkcijas atliekantis Tarptautinis socialistų biuras Briuselyje. Aukščiausia institucija – kongresas nereguliariai skirtinguose miestuose buvo susirinkęs 7 kartus. II internacionalo nutarimai nebuvo įpareigojantys, bet turėjo didelę moralinę galią. Jo nariai buvo parlamentinės demokratijos šalininkai (1896 Londono kongrese pašalinti tam nepritarę anarchistai). Po ilgų ginčų patvirtinta marksistinė klasių kovos teorija, pripažinta, kad revoliucija neišvengiama. Vienas svarbiausių internacionalo tikslų buvo išvengti Europos masto karo. II internacionalas reikalavo įsteigti Tarptautinius arbitražo teismus, kurie spręstų ginčus tarp tautų, mažinti ginklavimąsi ir galiausiai visiškai nusiginkluoti. V. Lenino, R. Luxemburg, L. Martovo siūlymu 1907 Stuttgarto kongrese numatyta pasinaudoti karo sukelta ūkine ir socialine krize ir siekti socialistinės revoliucijos. Kilus Pirmajam pasauliniam karui visų kariaujančių šalių (išskyrus Rusiją ir Serbiją) nacionalinio solidarumo jausmas pasirodė stipresnis nei klasinio: socialistai parėmė kariaujančias savo šalių vyriausybes. Dėl tokios partijų laikysenos II internacionalas skilo: partijų narių mažuma pasmerkė daugumą dėl ikikarinių taikos principų išdavimo, 1915 Zimmerwaldo konferencijoje jie pasiūlė nedelsiant pradėti taikos derybas, kai kurie (vadovaujami V. Lenino) kvietė imperialistinį karą paversti daugianacionaliniu klasiniu karu ir priešinosi II internacionalo atgaivinimui. Po Pirmojo pasaulinio karo nedidelė II internacionalo narių dalis 1920 Ženevoje nesėkmingai bandė atnaujinti organizacijos veiklą; II internacionalo skelbtų principų šalininkai 1923 susivienijo į ne itin įtakingą Darbo ir socialistų internacionalą, kurio veikla nutrūko prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Po jo pamažu susikūrė Socialistų internacionalas.
1917 paėmę valdžią Rusijoje V. Leninas ir jo šalininkai bolševikai siekė neleisti atgaivinti II internacionalą ir Rusijos pavyzdžiu paskatinti pasaulinę revoliuciją. 1919 Maskvoje sušaukė III internacionalo (Komunistų internacionalas, arba Kominternas) pirmąjį kongresą. Kominternas vienijo 44 partijas ir partines grupes iš 50 šalių. Jis buvo organizuotas pagal Rusijos komunistų partijos (bolševikų) pavyzdį: laikotarpiu tarp kongresų veikė vykdomasis komitetas, kurio svarbiausia institucija – prezidiumas. Jo centrinė būstinė buvo Maskvoje. Atslūgus Pirmajame pasauliniame kare kilusiai revoliucinei bangai ir 1924 mirus V. Leninui, Kominterno politika pasikeitė. Rusijos komunistų partijos (bolševikų) valdžią užėmęs J. Stalinas 1926 nušalino Kominterno pirmąjį pirmininką G. Zinovjevą, organizacija tapo J. Stalino diktatoriškos valdžios ir SSRS įtakos plėtimo užsienyje įrankiu. 1928 šeštajame kongrese priimtas nutarimas nebendradarbiauti su nuosaikiaisiais socialistais buvo objektyviai palankus fašistinėms partijoms. Keičiantis politinei padėčiai Europoje 1935 vykusiame paskutiniame Kominterno kongrese komunistų partijoms nurodyta vienytis su nuosaikiaisiais socialistais bei liberalais ir kovoti su fašizmu. Per Antrąjį pasaulinį karą Sąjungininkams prisibijant komunistų partijų grėsmės ir primenant, kad internacionalo tikslas – pasaulinė revoliucija, iš jų siekdamas gauti maisto produktų ir karinės technikos J. Stalinas Kominterną 1943 oficialiai paleido. Komunistų partijų (pirmiausia J. Tito vadovaujamos Jugoslavijos komunistų partijos) priežiūrai J. Stalinas 1947 įkūrė Komunistų informacinį biurą (Kominformą; pagrindinė būstinė Belgrade). Dėl J. Tito nusistatymo išlaikyti šalies nepriklausomybę Jugoslavijos komunistų partija iš Kominformo buvo pašalinta. SSKP Centro komiteto I sekretoriui N. Chruščiovui siekiant susitaikyti su Jugoslavijos komunistų partija Kominformas 1956 paleistas.
J. Stalinui paklūstančiam Kominternui oponavo rusų revoliucionieriaus L. Trockio sekėjų įkurtas IV internacionalas. Iš pradžių L. Trockis nepritarė jo organizavimui, bet pakeitė nuomonę 1933 Vokietijoje į valdžią atėjus nacistams. 1938 Périgny (Prancūzija) įvyko steigiamasis suvažiavimas. IV internacionalas vienijo pasaulyje išsibarsčiusias antistalinistines komunistines grupes. Programoje minimum buvo numatyta minimalios reformos (pvz., didesnis darbo užmokestis, geresnės darbo sąlygos), programa maksimum siekė nuversti kapitalizmą ir pereiti prie socialistinės santvarkos. 1940 nužudžius L. Trockį ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui IV internacionalui vadovavo belgų trockistai M. Pablo ir E. Germainas. Dėl skirtingo požiūrio į darbininkų kovos ateitį 1953 IV internacionalas suskilo.