internacionalizãcija, valstybių tarpusavio ekonominių ir socialinių ryšių plėtimas.
Skiriamos ekonominės internacionalizacijos pagrindinės rūšys: gamybos internacionalizacija, kapitalo internacionalizacija, ūkinio gyvenimo internacionalizacija.
Visos internacionalizacijos rūšys yra tarpusavyje susijusios ir veikia viena kitą, ypač tai ryšku nuo 20 a. antros pusės vykstant globalizacijos procesams.
Gamybos internacionalizacija
Gamybos internacionalizacija – tiesioginių daugiau ar mažiau pastovių gamybinių ryšių tarp įvairių šalių bendrovių nustatymas, dėl kurių gamybos procesas vienoje šalyje tampa pasaulinio gamybos proceso dalimi.
Gamybos internacionalizacija yra tarptautinio darbo pasidalijimo padarinys ir veikia visų rūšių tarptautinių ekonominių santykių plėtrą. Gamybos internacionalizacija atsirado plėtojantis mašininei gamybai, yra veikiama įvairių veiksnių, pirmiausia mokslo ir technikos pažangos. Net ir ekonomiškai stiprioms valstybėms sunku efektyviai organizuoti visų reikiamų prekių gamybą.
Vyksta tarptautinės specializacijos (ypač detalių gamybos ir technologijų taikymo srityje) ir kooperacijos, tarptautinio transporto sistemos plėtojimo, mokslo ir technikos internacionalizacijos procesai, stiprinantys gamybos internacionalizaciją. Gamybos specializaciją skatina tarptautinė prekyba. Didėja daugelio valstybių ekonomikos priklausomybė nuo užsienio rinkų (tai rodo didėjanti nacionalinės produkcijos dalis, skiriama eksportui). Valstybių specializacija, leidžianti organizuoti masinę gamybą, sutelkti gamybą tose šalyse, kur yra jai palankiausios sąlygos, skatina darbo našumo didėjimą, darbo ekonomiją pasauliniu mastu.
Dėl gamybos internacionalizacijos visame pasaulyje taikomos įvairių šalių mokslo ir technikos naujovės (naudotis jomis tampa būtinybe pasaulinėje rinkoje konkuruojančioms šalims), intensyvėja tarptautiniai ūkiniai santykiai, stiprėja šalių ryšiai, plėtojasi pasaulinis ūkis.
Kapitalo internacionalizacija
Kapitalo internacionalizacija – nacionalinių kapitalų judėjimas ir susiliejimas, pasireiškiantis bendrovių kūrimu kitose šalyse, įvairių šalių kapitalo ryšių tarptautinių formų plėtojimas. Jos objektyvų pagrindą sudaro įvairių šalių ūkiniai ryšiai, didėjantis tarptautinis darbo pasidalijimas, gamybos internacionalizacija.
Didelę įtaką turi kapitalo išvežimas bei nuo 20 a. 6 dešimtmečio pabaigos sustiprėjęs kapitalo judėjimas (migracija) tarp pramoninių šalių. Stambios korporacijos, kurdamos filialus, antrines bendroves kitose šalyse, iš nacionalinių virsta transnacionalinėmis (tarptautinės bendrovės). Nacionalinis pagal nuosavybę kapitalas pagal naudojimo pobūdį ir interesus tampa tarptautiniu.
Kita kapitalo internacionalėjimo kryptis yra įvairių šalių bendrovių ryšių plėtojimas, tarptautinių pramonės, bankų susivienijimų ar kitų darinių susidarymas. Šios bendrovės ir susivienijimai yra tarptautiniai pagal įdėto kapitalo nuosavybę, juose atstovaujama įvairių šalių kapitalo interesams.
Bendradarbiaudamos įvairių šalių didelės bendrovės savo interesus derina kurdamos bendrus filialus ir įmones, sudarydamos sutartis dėl specializacijos ir kooperacijos ar tiesiog pasikeisdamos akcijų paketais (vadinamasis dalinis susiliejimas), kurdamos strateginius aljansus (pvz., įvairių šalių oro transporto bendrovių aljansai). Kapitalo tarptautinę migraciją skatina investicinės bendrovės ir trestai, kurie įsigyja ir užsienio bendrovių akcijų. Kapitalo internacionalizacijos procese aktyviai reiškiasi didžiausios vertybinių popierių biržos. Karteliai, kuriais kurios nors ūkio šakõs didžiausios bendrovės siekia pasidalyti rinką ir įtakos sferas, tiesiogiai nekuria tarptautinės nuosavybės, bet jų dalyviai dažnai turi bendro kapitalo, rengia bendras gamybines programas, plečia gamybos specializaciją, keičiasi moksline bei technine informacija ir kita. Įvairių šalių kapitalas naudojamas statant bendrus didelius objektus, plėtojant naujas gamybos rūšis, įgyvendinant daug kainuojančius mokslo ir technikos projektus.
Kapitalo internacionalizacija veikia šalių tarptautinę ekonominę politiką, pvz., vyksta jos liberalizavimas, stiprėja ekonominės integracijos procesai, kuriasi ekonominės grupuotės (ekonominė sąjunga).
Ūkinio gyvenimo internacionalizacija
Ūkinio gyvenimo internacionalizacija – šalių ekonomikos suartėjimas, pasireiškiantis gamybinės tarpusavio priklausomybės, tarptautinės prekių apyvartos, kapitalo ir darbo jėgos judėjimo, bendro poveikio šalyse vykstantiems svarbiausiems ekonominiams procesams (pvz., kainų dinamikai, palūkanų normai) didėjimu. Šią internacionalizaciją lemia didėjantis tarptautinis darbo pasidalijimas, gamybos internacionalizacija, tarptautinių korporacijų kūrimasis. Didelės tarptautinės korporacijos turi specializuotų įmonių kitose šalyse, įvairių šalių bendrovių tarptautiniai susivienijimai ir aljansai derina gamybines programas, vienodina gaminius ir kita.
Ūkinio gyvenimo internacionalizacija pasireiškia ne tik gėrybių gamybos, bet ir paskirstymo, mainų ir vartojimo sferose, skatina įvairių rūšių tarptautinius ekonominius santykius, ekonominę integraciją, tarptautinių ekonominių organizacijų kūrimąsi, tarptautinės prekybos ir tarptautinių finansų plėtrą, įvairių šalių gamybos sąlygų, gamybos išlaidų, darbo našumo, pelno normos išsilyginimo tendenciją (nors gamybos išlaidų ir darbo našumo esminiai skirtumai išlieka).
gamybos internacionalizacija; kapitalo internacionalizacija; ūkinio gyvenimo internacionalizacija