internãtinė mokyklà, internãtas (lot. internus – vidinis), mokyklá internãtas, uždaroji mokykla, kurioje mokiniai mokosi ir gyvena.
Internatinės mokyklos pagrindines patalpas sudaro: bendrabutis (miegamieji kambariai, kuriuose mokiniai gyvena), mokymosi klasės, valgykla (mokiniai valgo nustatytu laiku) ir kitos patalpos, skirtos mokinių įvairioms reikmėms. Internatinėse mokyklose dažniausiai yra žaidimų aikštynai, specialiajam ugdymui ir laisvalaikiui, įvairiems užsiėmimams skirtos patalpos. Administracija nustato pamokų tvarkaraštį ir kitų užsiėmimų laiką. Nustatytų tvarkaraščių privaloma griežtai laikytis. Internatinėse mokyklose vaikai gali gyventi 1–12 metų (iki 18 metų).
Yra paplitusios dviejų tipų internatinės mokyklos: vadinamosios klasikinės britiškosios (Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Indijoje, Šveicarijoje ir kitur) ir mokyklos specialiųjų poreikių turintiems vaikams. 20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje dauguma žymių privačių mokyklų yra internatinės. Į jas visame pasaulyje daugiausia siunčiama berniukų. Internatinės mokyklos specialiųjų poreikių turintiems vaikams yra paplitusios visame pasaulyje, jose gyvena ir mokosi neįgalūs (pvz., aklieji) arba kitų specialiųjų poreikių (pvz., intelektinės raidos, mokymosi sutrikimų) turintys vaikai. Tokiose mokyklose vaikai ne tik kurį laiką gyvena ir mokosi, bet ir kasdien nustatytu laiku bendrauja su savo artimaisiais, taip pat gali mokytis ir jose negyvenantys vaikai – jie atvyksta kasdien iš namų į pamokas, o dienos pabaigoje grįžta į namus. Bendruosius reikalavimus internatinėms mokykloms dažniausiai nustato tos valstybės švietimo ministerija.
Internatinės mokyklos Lietuvoje
Lietuvoje pirmosios valstybinės internatinės mokyklos buvo įkurtos 1956 Kaune, Marijampolėje, Klaipėdoje. Į internatines mokyklas buvo priimami našlaičiai, neįgaliųjų, pensininkų, vienišų motinų, gausių šeimų vaikai. Vaikai, turintys fizinių ir protinių sutrikimų, buvo mokomi ir auklėjami specialiosiose internatinėse mokyklose. Atkūrus nepriklausomybę veikia dviejų tipų internatinės mokyklos: vaikams, netekusiems tėvų globos, ir vaikams, turintiems specialiųjų gabumų ar poreikių. Bendrojo lavinimo internatinės mokyklos, kuriose gali būti apgyvendinti tėvų globos netekę vaikai ir našlaičiai, yra vaikų globos įstaigos. Jose vaikai gyvena ir mokosi nuo patekimo momento iki pilnametystės. Tokiose mokyklose apgyvendinami ir vaikai, kuriems paskirta laikinoji ar nuolatinė globa, siekiama sudaryti jaukias gyvenimo ir buities sąlygas, priartinti jas prie šeimos gyvenimo sąlygų. Vienos šeimos vaikai jose dažniausiai apgyvendinami kartu. Vaikų, kurie gyvena globos įstaigoje, tėvams gali būti apribota teisė matytis ir bendrauti su savo vaikais. Vaikai, turintys specialiųjų poreikių, gali gyventi ir mokytis specialiosiose internatinėse mokyklose. Tokios mokyklos yra skirtos silpnaregiams ir akliems, neprigirdintiems ir kurtiems vaikams. Internatinės mokyklos, skirtos sveikatos sutrikimų turintiems vaikams (sergantiems plaučių, širdies ir kitomis ligomis), vadinamos sanatorinėmis. Veikia specializuotosios internatinės mokyklos vaikams, turintiems specialiųjų gabumų. Į tokias mokyklas dažniausiai tėvai siunčia vaikus gavę pedagogų rekomendacijas. Tai įvairios specializuotos meno (Čiurlionio menų gimnazija), sporto mokyklos, kurių nėra vaikų gyvenamojoje vietoje, ir nėra sąlygų ugdyti bei lavinti gabumus. Vaikai tokiose mokyklose gyvena kelerius metus, o savaitgaliais, švenčių dienomis ir per atostogas grįžta į savo šeimas. Prie internatinių mokyklų galima priskirti vidurinę mokyklą Lietuvių namai (įkurta 1990 Vilniuje; nuo 2011 ši mokykla įgijo gimnazijos statusą, pavadinta Vilniaus lietuvių namais), kurioje gyvena ir mokosi lietuvių kilmės vaikai iš įvairių šalių.
1728