interpeliãcija (lot. interpellatio – kalbos pertraukimas), valstybės atstovaujamosios institucijos (parlamento) deputato ar deputatų grupės raštiškas klausimas vykdomosios valdžios institucijai (vyriausybei) ar jos nariui tam tikru jų veiklos klausimu; viena vyriausybės veiklos parlamentinės kontrolės formų.
Lietuvoje pagal Seimo statutą (1994, nauja redakcija 1999) ne mažesnė kaip 1/5 Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė per parlamento sesiją gali pateikti interpeliaciją ministrui pirmininkui arba ministrui reikalaudama paaiškinti šių pareigūnų priimtų sprendimų motyvus. Interpeliaciją įteikus Seimo pirmininkui, kuris nedelsdamas ją užregistruoja ir perduoda tam tikram Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariui ir Seimo nariams, nė vienas parašas negali būti atšauktas. Gavęs interpeliaciją Vyriausybės narys privalo ne vėliau kaip per 2 savaites perduoti Seimo pirmininkui raštišką atsakymą, su kuriuo supažindinami Seimo nariai. Seimas turi jį apsvarstyti savo posėdyje ne vėliau kaip per 5 darbo dienas. Seimo nutarimo dėl interpeliacijos projekte gali būti pareikštas Seimo pritarimas arba nepritarimas ministro pirmininko ar ministro atsakymui. Jei atsakymas netenkina ir jei Seimas balsuodamas dėl nutarimo projekto nepritaria (už tai turi balsuoti daugiau kaip 1/2 visų Seimo narių) atsakymui į interpeliaciją, ministras pirmininkas ar ministras, kuriam pareikštas nepasitikėjimas, privalo atsistatydinti (atsistatydinus ministrui pirmininkui atsistatydina ir visa Vyriausybė). Seimo nariai negali vienos sesijos metu pakartotinai pateikti interpeliacijos tam pačiam Vyriausybės nariui.