interpretãcija (lot. interpretatio – aiškinimas), veiksmas, būtinas suprasti sąvoką, teoriją, doktriną, meno kūrinį, pasakojimą, istorinį įvykį ir kita bei tam, kas suprasta, paaiškinti. Su interpretacija susiję klausimai svarbūs epistemologijai, estetikai, kalbos filosofijai, teologijai (egzegezė), menotyrai, literatūros mokslui, taip pat moksliniam teksto supratimui, vertimams ir kita. Interpretacijos svarbiausi teoretikai hermeneutikai: F. Schleiermacheris, W. Dilthey, H.‑G. Gadameris. F. Schleiermacheris interpretaciją nagrinėjo kaip galimybę suprasti religinius ir antikinius tekstus. Jis skyrė interpretavimo lygmenis: gramatinę interpretaciją (kalbinei išraiškai būdingas ne tik universalumas, bet ir nuo individo bei gyvenamojo meto priklausantis, reikalaujantis interpretavimo kalbos vartojimas) ir psichologinę interpretaciją, kuria siekiama atskleisti autoriaus intenciją, suprasti autoriaus patirtį, išreikštą tekstu; tam reikia žinoti teksto atsiradimo aplinkybes ir tikslus. Interpretacijos klaidos, anot F. Schleiermacherio, gali būti kokybinės (arba materialios – kai klaidingai interpretuojamas turinys) ir kiekybinės (arba formalios – kai neteisingai interpretuojama teksto forma). W. Dilthey, kaip ir F. Schleiermacheris, manė, kad interpretacijos galimybę teikia patirties ir mąstysenos bendražmogiška prigimtis. Jis interpretaciją suprato kaip veiksmą, padedantį atskleisti į tekstą kuriant įrašytą prasmę. W. Dilthey labiau pabrėžė teksto istorines aplinkybes ir laikotarpio sąlygas nei autoriaus asmeninį psichologinį indėlį, todėl kaip interpretaciją daugiausia nagrinėjo istorinės epochos supratimą. Hermeneutinę interpretacijos sampratą toliau plėtojo H.‑G. Gadameris ir kiti. Hermeneutikoje interpretacijos procesas detalizuojamas aprašant vadinamąjį hermeneutinį ratą: dalies ir visumos supratimas yra vienas kitą veikiantys ir nuolat papildantys procesai (cikliškas judesys). 20 amžiaus literatūros kritikams (G. Bachelard’ui ir kitiems), kultūrologams, filosofams buvo nepriimtinas toks konteksto sureikšminimas. G. Bachelard’as ir naujosios kritikos atstovai tekstą vertino kaip objektą, kurio supratimo galimybė nesusijusi su konteksto išmanymu. Ši samprata plėtota prancūzų struktūralistų (R. Barthes’as). Nuo hermeneutinio požiūrio į interpretaciją (kai ji prilyginama supratimui) struktūralistinis semiotinis požiūris (kai interpretacija prilyginama aiškinimui) skiriasi tuo, kad tekstas traktuojamas kaip ženklų (prasminių nuorodų) sistema, o ne kaip autoriaus vidinio pasaulio atskleidimas ar jo išgyvenimų rezultatas. Interpretuojant svarbu suprasti šių ženklų tvarką ir reikšmes. Vėlesni interpretacijos sąvokos aiškintojai buvo linkę susieti abi (hermeneutinę ir struktūralistinę) pozicijas (P. Ricœuras) arba nepasitikėti nė viena jų, kaip ir interpretacijos galimybe bei būtinumu apskritai (J. Derrida).
L: P. Ricœur Interpretacijos teorija: Diskursas ir reikšmės perteklius Vilnius 2000; H.‑G. Gadamer Wahrheit und Methode Tübingen 1990.
2385