interpretãcinė mokyklà, literatūros mokslo ir kritikos kryptis. Siekia suvokti ir išaiškinti literatūros kūrinio prasmę bei teigia, kad ji kristalizuojasi kaip teksto ir suvokėjo (skaitytojo) sąmonės sąveikos rezultatas. Susiformavo 20 a. viduryje Europos įvairiose šalyse kaip priešprieša pozityvistinio literatūros mokslo siekiui nustatyti vienareikšmę nekintančią kūrinio prasmę. Šios mokyklos metodologinį pagrindą sudaro fenomenologijos ir hermeneutikos idėjos, pirmiausia lenkų filosofo fenomenologo R. W. Ingardeno požiūris į literatūros kūrinį kaip į atvirą struktūrą, kurią turi papildyti, konkretizuoti skaitytojo vaizduotė. Kiekvieno skaitytojo suvokimas vis kitoks, todėl gali egzistuoti kelios lygiavertės to paties kūrinio interpretacijos. Interpretacinės mokyklos pagrindinė nuostata – kūrinio prasmė neatsiranda savaime, tiesiogiai suvokus teksto semantiką, ji ryškėja tik po tam tikro suvokimo ir aiškinimo. Interpretacijoje derinamos dvi priešingos suvokimo ir analizės kryptys. Viena vertus, ja siekiama atskleisti individualų kūrinio prasmės pasaulį, kuris gali atsiverti tik tada, kai kritikas atsisako savo išankstinių nuostatų, įsijaučia į kūrinį ir daugiau remiasi intuicija. Kita vertus, kūrinio unikalioji prasmė išryškėja tik suvokus jį platesniame literatūriniame, socialiniame ir istoriniame kontekste. Vokietijoje interpretacinė mokykla vadinama interpretacijos menu (E. Staigeris), Anglijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose – naująja kritika (J. C. Ransomas, C. Brooksas) ir atidžiuoju skaitymu, Prancūzijoje – teksto aiškinimu. Lietuvoje interpretacinės mokyklos idėjos paplito 8 dešimtmetyje, ryškiausi atstovai – V. Kubilius, A. Zalatorius, V. Daujotytė.
293