intertekstualùmas (lot. inter – tarp + tekstas), poststruktūralistinė literatūros teorijos ir kritikos samprata. Žymi teksto ir kultūros, kurioje tekstas gimsta ir egzistuoja, ryšio fenomeną, skirtingų tekstų dialogą. Intertekstualumo terminą moksliniame diskurse 1967 įteisino J. Kristeva. Intertekstualumas atsirado postmodernistinės kultūros kontekste, suvisuotinus teksto sąvoką (tekstais laikomi ir žmogus, kultūra, istorija, visuomenė) ir skaitymo (pažinimo) rezultatu įteisinus neapibrėžtumą.
Intertekstualumo samprata kilo iš J. Kristevos atliktos M. Bachtino vadinamojo polifoninio romano koncepcijos analizės, kuri leido atskleisti literatūros žodį kaip skirtingų rašto tipų (rašytojo, skaitytojo ir rašto, sukurto kultūros konteksto) dialogą. Žodžio dialogiškumas paskatino suvokti kiekvieną tekstą kaip bendro dialoginio kultūros lauko dalį. Kiekvienas tekstas gimsta iš santykio su kitais kultūros tekstais, naujai įprasminamais vykstant dialogui. Tekstas yra kito teksto vadinamojo sugėrimo ir transformavimo produktas, arba intertekstas, rašomas skaitant svetimus diskursus. Prancūzų literatūros tyrinėtojas R. Barthes’as kiekvieną tekstą vadino intertekstu – praeities citatų audiniu. R. Barthes’as, kaip ir J. Kristeva, neredukavo tarptekstinio dialogo iki tradicinės šaltinių ar įtakų problemos; intertekstualumą aiškino ne kaip literatūros metodą, sąmoningai naudojamą autoriaus, bet kaip savitą kolektyvinės pasąmonės atskleidimą.
Postmodernistiniame moksle intertekstualumo terminas vartojamas apibūdinti tekstų dialogo fenomeną ir pavadinti tarptekstinius santykius nagrinėjančią teoriją (įvairius jos aspektus tyrinėjo R. Barthes’as, M. Riffaterre’as, U. Eco, M. Jampolskis, H. Bloomas, G. Genette’as ir kiti). Teorinėje plotmėje yra du priešingi požiūriai į intertekstualumo problemos tyrinėjimą: generatyvinis ir recepcinis. Generatyvinio požiūrio šalininkai (pvz., H. Bloomas) bando rekonstruoti teksto kūrimo procesą ir grįžta prie šaltinių ir įtakų problemos, tyrinėtojai, nagrinėjantys teksto recepcijos klausimą (M. Riffaterre’as, U. Eco, M. Jampolskis), kuria skaitymo / interpretacijos modelį ir mėgina klasifikuoti (G. Genette’as) intertekstinius santykius. Sukurtame skaitymo modelyje nesiekiama dešifruoti autoriaus intencijų; juo apibrėžiamas teksto prasmės formavimosi procesas kaip trejopas teksto struktūros, skaitytojo ir intertekstų (tekstų, į kuriuos nurodo skaitomas tekstas) santykis. G. Genette’as sudarė tarptekstinių santykių klasifikaciją, visus tekstų dialogo pavidalus ir apraiškas siūlė vadinti transtekstualumu, patikslino intertekstualumo terminą (intertekstualumu pavadino kelių tekstų koegzistavimą viename, pvz., citavimas, aliuzija, užuomina ir kita), apibūdino dar keturis tarptekstinių santykių tipus – metatekstualumą (ryšys, siejantis komentuojamą tekstą ir komentarą), hipertekstualumą (teksto ir hipoteksto – pagrindinio šaltinio – santykis), architekstualumą (žanrinis teksto dialogas su architekstu – bendru žanriniu modeliu), paratekstualumą (teksto ir jo marginalinių elementų, pvz., antraščių, titrų, subtitrų, pratarmių, epigrafų, epilogų, iliustracijų ir kitų prasminis ryšys).
Intertekstinių ryšių yra ne tik literatūroje, bet ir kituose menuose – tapyboje, muzikoje, kine. Prasmę kuriantis (plečiantis) dialogas tarp skirtingų meno rūšių (tekstų ar jų fragmentų) dažnai vadinamas intermedialumu.
L: I. Melnikova Intertekstualumas: Teorija ir praktika Vilnius 2003; U. Eco Atviras kūrinys Vilnius 2004; G. Genette Palimpsestes: La littérature au second degré Paris 1982, Seuils Paris 1987; G. Allen Intertextuality London–New York 2000.
2760