intifadà (< arab.), palestiniečių demonstracijos, streikai, maištai ir kiti smurto veiksmai, nukreipti prieš Izraelio valdžią Gazos Ruože ir Vakarų Krante.
Svarbiausios intifados organizatoriai: Jungtinė nacionalinė vadovybė, kurią sudaro pagrindinės Palestinos išsivadavimo organizacijos frakcijos, Islamo pasipriešinimo judėjimas, arba Hamas (įkurtas 1988), Islamo kovotojai (Džihad al islami; įkurta 1995). Pastarosios dvi siekia sukurti islamo valstybę visoje buvusioje Palestinos teritorijoje.
Pirmoji intifada
Intifada prasidėjo 1987 12 09 Gazos Ruože. Nuo ankstesnių palestiniečių pasipriešinimo veiksmų ji skyrėsi plačių gyventojų sluoksnių įsitraukimu, ilga trukme ir aktyvesniu islamo grupių dalyvavimu. Izraelis atsakė represijomis (policijos ir kariuomenės veiksmais), buvo uždaromi universitetai, deportuojami gyventojai, jiems skiriamos įvairios ekonominės sankcijos, padidinti mokesčiai, sparčiau statomos žydų gyvenvietės (nausėdijos) okupuotose teritorijose. Per pirmuosius dešimt intifados metų žuvo apie 1000 palestiniečių, apie 120 000 buvo sužeista, apie 16 000 – įkalinta be teismo šešis ar daugiau mėnesių, tūkstančius nuteisė karo lauko teismai.
Izraelio kariai malšina neramumus Nusseirato palestiniečių pabėgėlių stovykloje (1987 12 01)
Dėl tarptautinės visuomenės dėmesio intifada turėjo didelę įtaką Jungtinių Amerikos Valstijų, Europos, Izraelio ir arabų valstybių viešajai nuomonei. 1988 11 Alžyre Palestinos išsivadavimo organizacijos Nacionalinė taryba pripažino 1947 įvykusį Palestinos padalijimą ir Izraelio valstybės įkūrimą ir pasiūlė taikiai susitarti remiantis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 242. Dėl viešosios nuomonės pokyčių G. H. W. Busho administracija inicijavo palestiniečių ir Izraelio derybas – jos prasidėjo 1990 Madride ir baigėsi 1993 Oslo susitarimu, pagal kurį 1994 Gazos Ruože ir Vakarų Krante įkurta ribota palestiniečių savivalda (Palestinos autonomija); baigėsi pirmoji intifada.
Antroji intifada
Islamiškosios grupės teroro kampaniją tęsė. Izraelis atsakė žudydamas palestiniečių lyderius. Libane Sirijos socialinė tautinė partija ir Libano šiitų organizacija Hezbollah pradėjo savižudžių vykdomą bombų sprogdinimo kampaniją, nukreiptą prieš Izraelio okupaciją Pietų Libane. Pasipriešinimas sustiprėjo 1996 Jeruzalėje netoli Šventojo kalno (arabaiškai Haram al Šarif) atidarius tunelį.
2000 09 Izraelio Likud partijos pirmininkui A. Šaronui atvykus prie al Aksos šventyklos musulmonų kvartale Jeruzalėje, prasidėjo antroji, arba al Aksos, intifada. Svarbiausia islamo grupių kovos priemone tapo savižudžiai bombų sprogdintojai. 2001 10 viena Palestinos išsivadavimo organizacijos grupių nužudė Izraelio turizmo ministrą. Per atsinaujinusią intifadą iki 2002 pradžios žuvo daugiau kaip 1000 palestiniečių ir daugiau kaip 250 žydų. Gazos Ruože ir Vakarų Krante įsitvirtinant vietos savivaldos komitetams palestiniečiai patikėjo savo valstybės įkūrimo perspektyva, bet silpnai Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų pasaulio valstybių raginamas Izraelis atsispyrė spaudimui sureguliuoti konfliktą.
2004 11 mirus radikaliai nusiteikusiam palestiniečių lyderiui J. Arafatui viltys dėl intifados pabaigos sustiprėjo. Naujasis palestiniečių prezidentas M. Abbasas ir Izraelio ministras pirmininkas A. Šaronas 2005 02 pasirašė susitarimą dėl paliaubų.