intonãcija (lot. intono – šaukiu, rėkiu, garsiai tariu), melodijos tonų santykiai ir tarpusavio ryšiai, mažiausias derminės struktūros elementas melodijoje, muzikinės raiškos kokybė, maniera. Intonacijos semantiką nulemia muzikos elementų (aukščio, ritmo, tembro, artikuliacijos ir kita) visuma. Intonacija muzikoje gali būti emocinė (šūkio, pykčio, baimės), loginė prasminė (retorinės intonacijos), žanrinė (dainos, rečitatyvo, scherzo) ir charakteringoji (būdinga tautai, socialiniam sluoksniui ir kita.). Gali sutapti su motyvu, melodiniu vingiu, temos branduoliu. Intonacija gali būti harmoninė, ritmo ar tembro, kompleksinė (melodinė harmoninė). Intonacijų visuma sudaro intonacinį žodyną (kompozitoriaus, tautos, žanro, epochos). Kitaip nei žodis, intonacija nėra stabili (stabilūs tik jos tipai), yra daugiaprasmė, priklausanti nuo konteksto ir atlikimo būdo (tempo, tembro, registro), todėl negali būti vadinama ženklu.
Kalbos ir muzikos intonacijų giminystė tirta antikos teorijoje ir estetikoje (Aristotelis), Renesanso epochoje (V. Galilei), 18 a. (J.‑J. Rousseau, D. Diderot ir kiti), 20 a. (B. Asafjevo intonacijos teorijoje intonacijos sąvoka išplečiama iki žmogaus psichinio pasaulio – emocijų, vaizdinių, idėjų – išraiškos muzikoje).