intuicija

intucija (lot. intuitio < intueor – įdėmiai žiūriu), pažintinis gebėjimas tiesiogiai, be išankstinio loginio samprotavimo, įžvelgti tarsi savaime atsiskleidžiančią dalykų esmę ir jų ryšius. Kūrybinio mąstymo ir vaizduotės priemonė. Intuicijai būdinga gebėjimas įsivaizduoti (ženkle įžvelgti jo prasmę – tikrovę), apibendrinti (sintetika), įvertinti problemą. Upanišadose intuicija minima kaip intelekto priedas, paslaptingas išgyvenimas, kai siela sutampa su pažįstamuoju objektu. Sokratas intuiciją vadino vidiniu balsu. Platonas susiejo su pasąmonės veikla – tai pirmapradžių, anamnezėje prisimenamų idėjų žiūra. Aristotelis suprato kaip tiesioginę proto įžvalgą (pagrįstą jusliniu patyrimu) – ja įžvelgiami neigiamai apibrėžiami objektai, nedalomi matematiniai dydžiai. R. Descartes’as manė, kad dedukcinė įrodymo forma remiasi aksiomomis, o šios proto atrandamos intuityviai, be įrodymo; su kitais racionalistais intuiciją jis laikė visiško tikrumo kriterijumi, racionalumo aukščiausia forma. W. Dilthey pabrėžė intuicijos svarbą kitos individualybės istoriniame supratime, kuris įgyvendinamas tiesioginiu suprantančiu įsijautimu. H. Bergsonas teigė, kad intuicija kyla iš instinkto ir papildoma intelektu; yra metodas, leidžiantis tiesiogiai suvokti gyvenimo esmę, išgyventi grožį. Intuicijos sąvoka plačiai taikoma šiuolaikinėse etikos, filosofijos, logikos teorijose.

1386