intuityvizmas

intuityvzmas, filosofijos kryptis, intuiciją laikanti aukščiausia ir patikimiausia pažinimo priemone. Iracionalumo atmaina. Intuityvistinių tendencijų esama daugelyje filosofijos krypčių. Intuityvizmas susiformavo 19 a.–20 a. pradžioje kaip atsakas į reduktyvios, mechanistinės pažinimo sampratos, patirtį apribojančios tik jusliniu patyrimu, paplitimą. Intuityvizmas pažinimą laiko intuityviu – tiesioginiu, nediskursyviu, nereikalaujančiu pagrindimo faktais, įsitikinimais ar logikos priemonėmis. H. Bergsonas intuiciją priešino intelektui – šis reikalingas praktiniam gyvenimui, o intuicija – tikrajam tikrovės pažinimui. Intuityvistinė epistemologija paveikė matematikos filosofiją ir metaetiką. Intuityvizmas etikoje (G. E. Moore’as, H. A. Prichardas, W. D. Rossas) rėmėsi D. Hume’o, A. Smitho teorijomis ir teigė, kad bent dalis intuityviai įžvelgiamų faktų yra etiniai ar normatyviniai. Šiuolaikinėje etikoje nagrinėjamas intuityvizmo suderinamumas su natūralistine pasaulio moksline samprata.

76