inveñcija (lot. inventio – išradimas, išmonė), nedidelis kūrinys – dažnai instrumentinė pjesė, kurioje įgyvendinama kokia nors aiški kompozicinė idėja, ypatinga komponavimo ar faktūros naujovė, išradimas. 16 a. antroje pusėje–18 a. pirmoje pusėje invencijomis buvo vadinami įvairių žanrų ir formų kūriniai, invencijos terminas vartotas kūrinių pavadinimuose arba jų paantraštėse.
Pirmasis invencijos terminą 1555 pavartojo C. Janequinas, juo pavadindamas savo chorines šansonas. Vėliau savo kūrinius invencijomis vadino B. Marini, L. Viadana, G. B. Vitali (17 a.), F. Bonporti. Žymiausiomis invencijomis laikomos J. S. Bacho 15 dvibalsių invencijų ir 15 tribalsių sinfonijų (J. N. Forkelis jas t. p. vadino invencijomis). Tai nedidelės polifoninės pjesės klavyrui, dažnai pagrįstos laisva imitacine ar kanonine temos (arba kelių temų) plėtote. Forma senovinė 2 arba 3 dalių, turi ir fugos bruožų. Šios invencijos kartais laikomos pirmaisiais šio žanro pavyzdžiais. Nuo 20 a. invencijos dažniausiai kuriamos pagal J. S. Bacho invencijos pavyzdį. Invencijų yra sukūrę B. Blacheris, A. Bergas, M. Buttingas, B. Martinů, E. Peppingas, H. Reutteris, B. Tiščenko.
2990