inventorizãcija, inventorizãvimas (lot. inventorium - sąrašas, aprašas), įmonės, įstaigos ar organizacijos ilgalaikio turto, žaliavų, medžiagų, prekių, pagamintos produkcijos, nebaigtosios gamybos ir kitų atsargų, skolų, pinigų, vertybinių popierių bei kito turto patikrinimas ir faktiškai rastų likučių palyginimas su apskaitos duomenimis.
Inventorizacija turi būti atliekama ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinės finansinės atskaitomybės sudarymą, visas turtas taip pat turi būti inventorizuojamas reorganizuojant ar likviduojant įmonę. Keičiantis materialiai atsakingiems asmenims turi būti inventorizuojama ta turto dalis, kurią vienas materialiai atsakingas asmuo perduoda kitam atsakingam asmeniui. Nustačius iššvaistymo, grobimo, piktnaudžiavimo faktus arba vertybių gedimą (pagal nustatymo dienos būklę), po gaisro ar stichinių nelaimių (pagal gaisro ar stichinės nelaimės pasibaigimo dienos būklę) inventorizuojama turto dalis, likusi po šių faktų nustatymo. Įmonės administracijos vadovas arba savininkas atsako už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizacijos duomenų išsaugojimą, nustatytų trūkumų išieškojimą, kartu su vyriausiuoju buhalteriu – už inventorizacijos tikslių rezultatų bei neišieškotų trūkumų ar pertekliaus įtraukimą į apskaitą. Inventorizaciją atlieka komisija, sudaryta iš tam tikros kompetencijos įmonės darbuotojų (materialiai atsakingi ir atskaitingi už inventorizuojamą turtą asmenys negali būti komisijos nariais, išskyrus kai kuriuos atvejus). Komisijai vadovauja įmonės administracijos vadovo arba savininko paskirtas asmuo. Inventorizacijai įforminti sudaromi specialūs aprašai. Remiantis jais faktiški inventorizuotų objektų likučiai palyginami su buhalterinės apskaitos duomenimis pagal jų būklę inventorizacijos pradžios dieną. Radus nukrypimų, sudaromas sutikrinimo žiniaraštis. Jame nurodomi aprašuose įrašytų verčių ir buhalterinės apskaitos duomenų neatitikimai.
572