investcinis čèkis, privatizãcinis čèkis, tikslinės paskirties valstybės dokumentas, turintis nominaliąją vertę, galiojantis ribotą laiką ir suteikiantis jo turėtojui teisę į neatlygintinai skirstomą valstybinės ir municipalinės nuosavybės dalį.
Investicinis čekis valstybės vienkartinių išmokų forma naudojamas kaip mokėjimo priemonė įsigyjant privatizuojamus valstybinės nuosavybės objektus. Žlugus socializmo sistemai 20 a. 10 dešimtmetyje investiciniai čekiai buvo naudojami visose Rytų ir Vidurio Europos šalyse, 21 a. pradžioje – Baltarusijoje.
Lietuvoje investiciniai čekiai 1991 buvo skirti visiems šalies piliečiams (pagal penkias amžiaus grupes; indeksuota verte iš viso už apie 10,2 mlrd. litų). Tam tikslui bankuose buvo atidaryta daugiau kaip 2,6 mln. investicinių sąskaitų. Privatizacijai skatinti (dalyvaujant tik fiziniams asmenims ir jų grupėms ji vyko lėtai) 1992 buvo leista parduoti investicinius čekius kitiems asmenims, pradėjo veikti investicinės bendrovės (iki 10 dešimtmečio vidurio jų skaičius pasiekė 406). Joms savo investicinius čekius patikėjo daugiau kaip 0,5 mln. šalies gyventojų, bet dividendus mokėjo tik apie 10 % šių bendrovių. Vėliau dauguma šių bendrovių nutraukė veiklą (tai lėmė jų vadovų neprofesionalumas, asmeninis siekis praturtėti, pinigų plovimo operacijos ir kitos priežastys), joms investicinius čekius patikėję gyventojai netapo turto savininkais. Lietuva buvo vos ne vienintelė Rytų ir Vidurio Europos šalis, kurioje neveikė investiciniai fondai (pirmieji įsikūrė tik 2004), praktiškai nunyko investicinės bendrovės (tik 22 persiregistravo į kontroliuojančiąsias akcines bendroves, šios 2003–2004 – į akcines bendroves). Per pirmąjį valstybinio turto privatizavimo etapą (buvo privatizuojama už investicinius čekius įskaitant dalinius mokėjimus grynaisiais pinigais, privatizavime už investicinius čekius galėjo dalyvauti tik Lietuvos piliečiai), vykusį 1991–1995, panaudota 93 % visų išduotų investicinių čekių (iš jų 65 % – valstybinių įmonių turtui, 19 % – butams privatizuoti, kiti – žemės ūkio paskirties žemės sklypams išpirkti), 7 % – nepanaudota. Už investicinius čekius buvo privatizuota 5714 ūkio objektų (iš jų – 2928 didelės ir vidutinės įmonės) už 3387,1 mln. litų. Iki 1998 12 31 investiciniai čekiai dar galėjo būti panaudoti privatizuojant gyvenamąsias patalpas, žemės sklypus, sodininkų bendrijų narių sodo namelius ir kai kuriais kitais atvejais. Nepanaudotos gyventojų investicinių sąskaitų lėšos buvo išmokėtos grynaisiais pinigais arba pervestos į jų indėlių sąskaitas, investicinių akcinių, uždarųjų akcinių ir žemės ūkio bendrovių – į jų atsiskaitomąsias sąskaitas. Investiciniai čekiai netapo vertybiniais popieriais, kuriais būtų prekiaujama Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje (nuo 2015 Nasdaq Vilnius). Teoriškai čekinė privatizacija buvo pernelyg supaprastintas rinkos modelio eksperimentas, kai lemiamą reikšmę turėjo ne pasiūlos ir paklausos veiksniai bei reali ekonomikos subjektų galia, bet monopolizuotos informacijos valdymas ir net nusikalstami ekonominiai veiksmai.
1711
čekis