investcinis fòndas, institucija, pritraukianti fizinių ir juridinių asmenų lėšas ir investuojanti jas į vertybinius popierius.
Kaip ir investicinė bendrovė (savo veikla ir struktūra panašūs, dažnai vadinami bendru pavadinimu – investiciniai fondai), yra kolektyvinio investavimo subjektas, registruojamas vertybinių popierių rinkos priežiūros institucijų (Lietuvoje – Lietuvos banko), tik neturi juridinio asmens statuso. Jungtinėse Amerikos Valstijose (ir Lietuvoje) populiaresni investiciniai fondai, daugelyje Europos šalių – investicinės bendrovės.
Investicinio fondo turtas
Investicinio fondo turtą sudaro investiciniai vienetai – vertybiniai popieriai, įrodantys investicinio fondo dalyvio teisę į šio turto dalį. Turtas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso į investicinį fondą investavusiems fiziniams ir juridiniams asmenims, saugomas depozitoriume, turto valdymas patikėtas valdymo įmonei (ji dar gali valdyti pensijų fondus, klientų portfelius, konsultuoti investicijų klausimais). Investicinis fondas privalo kiekvieną darbo dieną skaičiuoti savo aktyvų grynąją vertę, tenkančią vienam investiciniam vienetui.
Investicinių fondų rūšys
Investiciniai fondai yra dviejų tipų: atvirieji ir uždarieji (riboto platinimo).
Atvirųjų investicinių fondų investicinių vienetų skaičius neribotas, juos parduoda ir išperka pats investicinis fondas. Uždarieji investiciniai fondai išleidžia fiksuotą investicinių vienetų, kuriais prekiaujama vertybinių popierių biržoje, skaičių.
Skiriami akcijų (investuoja į nuosavybės vertybinius popierius), obligacijų (investuoja į vyriausybės, savivaldybių, įmonių skolos vertybinius popierius), mišrieji, arba subalansuotieji (investuoja į nuosavybės ir skolos vertybinius popierius), pinigų rinkos (investuoja į depozitų pakvitavimus, terminuotuosius indėlius, iždo vekselius ir kitas trumpalaikes mažos rizikos priemones), specialios paskirties (nekilnojamojo turto, rizikos kapitalo ir kiti) investiciniai fondai ir fondų fondai (investuoja ne į konkrečius vertybinius popierius, bet į kitus investicinius fondus). Pinigų rinkos fondai yra trumpalaikio investavimo (investuoja į vertybinius popierius, kurių terminas dažniausiai trumpesnis nei vieneri metai) ir naudojami valdyti pinigų srautus, kiti – ilgalaikio investavimo, naudojami taupyti.
Savarankiška sparčiai besiplėtojanti investicinių fondų klasė yra ribotos rizikos fondai. Į tokius fondus dažniausiai leidžiama investuoti tik pasiturintiesiems ir instituciniams investuotojams (tai reguliuojama minimalia investavimo suma).
Gali būti ir specializuotieji investiciniai fondai, kurie investuoja tik į tam tikrus vertybinių popierių rinkos segmentus (pavyzdžiui, biotechnologijų, smulkių bendrovių, indeksiniai).
Investicinių fondų veiklos reguliavimas ir informacija apie veiklą
Investicinių fondų veiklą reglamentuoja atitinkami įstatymai (Lietuvoje – Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymas, 2003, nauja redakcija 2012, 2019), prižiūri tam tikra institucija (Lietuvoje – Lietuvos bankas). Vienas veiklą reguliuojančių reikalavimų – periodiškai pateikti investuotojams informaciją apie savo veiklą ir būklę prospektuose (investuotojams ir visuomenei skirtas dokumentas, pateikiantis pagrindinę informaciją apie siūlomus vertybinius popierius) ir skelbiamose metinėse bei pusmetinėse investicinio fondo veiklos ataskaitose. Prospekte taip pat turi būti pateikiama informacija apie investicinio fondo investavimo tikslus, strategiją, rizikos, kurią prisiima investicinis fondas, lygį, investicijų konsultantus, akcijų pirkimo ir pateikimo išpirkti (parduoti) tvarką, investuotojo lėšomis padengiamus investicinio fondo mokesčius (akcijų pirkimo, investicinių vienetų pardavimo ar išpirkimo, valdymo, sėkmės mokestis, kai rezultatai geresni už lūkesčius, ir kita) ir išlaidas (mokesčiai rinkos tarpininkams, auditoriams, depozitoriumui ir kita). Šių mokesčių įtaka ypač svarbi ilgalaikei perspektyvai, nes nuo jų dydžio priklauso investuotojų gaunamas pelnas. Investuotojai gali parduoti (pateikti išpirkti) dalį ar visus turimus investicinius vienetus investicinio fondo taisyklėse nurodyta tvarka.
Parduodami investicinius vienetus investuotojai gauna apmokestinamąjį pelną arba nuostolį. Kainos, už kurią perkami (parduodami) investiciniai vienetai, nustatymo tvarka taip pat numatoma investicinio fondo taisyklėse arba prospekte. Investicinio vieneto kaina vadinamąja grynąja investicinio fondo aktyvų verte apskaičiuojama iš visų investicinio fondo vertybinių popierių vertės atėmus investicinio fondo išlaidas ir padalijus iš išplatintų investicinių vienetų skaičiaus. Ši kaina kinta kintant investicinį fondą sudarančių vertybinių popierių kainai, perkant ar parduodant šiuos vertybinius popierius. Gautas pajamas investicinis fondas paskirsto investuotojams dividendais (proporcingai jų turimų investicinių vienetų skaičiui; investicinio fondo investuotojai dažniausiai moka pajamų mokestį nuo gautų dividendų ir kapitalo prieaugio) arba reinvestuoja į investicinį fondą ir taip padidina investicinio vieneto kainą. Investuotojai gali pasirinkti reinvestavimo galimybę.
Investicinio fondo privalumai
Investicinio fondo privalumai: profesionalus valdymas (investicinio fondo valdytojai yra kvalifikuoti ir patyrę specialistai, aktyviai stebintys vertybinių popierių rinką, valdantys pagal nustatytą investavimo strategiją), įvairovė (pasirenkami įvairūs vertybiniai popieriai, tai padeda sumažinti riziką, nes pelnas iš vienų vertybinių popierių padeda sumažinti arba kompensuoja iš kitų patirtą nuostolį), diversifikacija (investuojama į įvairių bendrovių akcijas), kasdienis kainos nustatymas, reguliavimas ir informacijos viešumas, nedidelio pradinio kapitalo galimybė (į investicinį fondą galima investuoti ir nedidelę sumą), galimybė greitai atsiimti lėšas (investuotojas bet kuriuo metu rinkos kaina gali parduoti turimus investicinius vienetus).
Vidutiniam investuotojui sudaryti diversifikuotą investicijų portfelį yra brangu ir sunku, nes trūksta profesionalių žinių, mokesčiai, kuriuos reikia sumokėti rinkos tarpininkams, dažniausiai didesni už mokamus investiciniam fondui. Investicinis fondas suteikia vidutiniam investuotojui galimybę gauti profesionalias pinigų valdymo paslaugas ir diversifikaciją, prieinamą instituciniams ir turtingiems investuotojams.
Investicinio fondo trūkumai
Investavimo į investicinį fondą rizika: bendrovių, į kurių akcijas yra investavęs investicinis fondas, prasti veiklos rezultatai, visos vertybinių popierių rinkos smukimas dėl ekonominių, politinių ir kitų pokyčių, neskaidri investicinio fondo valdymo strategija, investicinio fondo valdytojo siekis padidinti pajamas investuojant į bendrovių, laikinai nemokančių dividendų, akcijas.
Istorija
Idėja investuoti kolektyviai surinktas lėšas kilo Europoje 19 a. viduryje. Pirmasis investicinis fondas – Société Civile Genevoise Trust – įsteigtas Šveicarijoje 1849. Jo pavyzdžiu Didžiojoje Britanijoje įsteigtas Foreign & Colonial Government Trust pirmą kartą apibrėžė investicinio fondo tikslą. Jungtinėse Amerikos Valstijose pirmasis investicinis fondas buvo įsteigtas 1894 Bostone, Vokietijoje – 1923. Visi jie buvo uždarojo tipo (turėjo juridinio asmens statusą, jų akcijų skaičius fiksuotas, jomis prekiauta vertybinių popierių biržoje).
Pirmasis atvirojo tipo investicinis fondas The Massachusetts Investment Trust įsteigtas 1924 Bostone. Jungtinėse Amerikos Valstijose investicinių fondų veiklą reglamentuoja 1940 Investicinių bendrovių aktas. 1985 Europos Sąjungoje priimta UCITS (Undertaking for a Collective Investment in Transferable Securities) direktyva apibrėžė kolektyvinio investavimo subjektus ir numatė investuotojų interesų apsaugos pagrindines priemones (išsamią informaciją investuotojams, efektyvią priežiūrą, protingą apyvarčių ir likvidžių vertybinių popierių diversifikaciją, investicijų valdymo ir turto saugojimo funkcijų atskyrimą). Ši direktyva turi būti įgyvendinta visų Europos Sąjungos valstybių įstatymuose, ją atitinkantys ir vietos rinkoje registruoti investiciniai fondai savo akcijas gali platinti visose Europos Sąjungos šalyse.
Investiciniai fondai pasaulyje
21 a, pradžioje pasaulyje veikė daugiau kaip 10 000 investicinių fondų. Europos investicinių fondų ir valdymo įmonių asociacijos (European Fund and Asset Management Association, EFAMA) duomenimis, daugiausia investicinių fondų veikė Jungtinėse Amerikos Valstijose, didžiausią dalį sudarė akcijų fondai. Investicinių fondų pasiskirstymas pagal regionus ir pagal rūšis – diagramose. Pasaulio investiciniai fondai ir investicinės bendrovės 2005 valdė 11,87 trilijonų eurų vertės turtą (Jungtinių Amerikos Valstijų – 6344 mlrd. eurų, Europos – 4055 mlrd. eurų, Australijos – 594 mlrd. eurų, Japonijos – 309 mlrd. eurų, Kanados – 306 mlrd. eurų). Akcijų fondų turtas sudarė 5154 mlrd. eurų, obligacijų fondų – 2463 mlrd. eurų, pinigų rinkos fondų – 2621 mlrd. eurų, mišriųjų fondų – 1030 mlrd. eurų. Didžiausios pasaulio investicinių fondų grupės (abi Jungtinės Amerikos Valstijos) – Fidelity (vienija 175 investicinius fondus) ir Vanguard Group (daugiau kaip 100 investicinių fondų).
Investiciniai fondai Lietuvoje
Lietuvoje pirmieji investiciniai fondai veiklą pradėjo 2004 (iki tol panašaus pobūdžio veiklą vykdė investicinės bendrovės). 2005 pradžioje leidimus platinti investicinius vienetus turėjo 10 Lietuvos ir 6 užsienio investiciniai fondai.
2023 viduryje investicinių fondų turtas siekė 130,9 mln. eurų. Į fondus buvo investavę 5015 dalyvių. Didžiausia pagal valdomą turtą ir dalyvių skaičių buvo akcijų fondų grupė; jos turtas siekė 51,8 mln. eurų (arba 39.6 % rinkos), buvo 3100 dalyvių (62,3 %).
investicinių fondų pasiskirstymas pagal regionus (2004 viduryje, %)
investicinių fondų pasiskirstymas pagal rūšis (2004 viduryje, %)
3075
-kolektyvinis investavimas; -investicinis vienetas