investitūrà (lot. investitura < investio – aprengiu) (vidurinių amžių Vakarų Europoje), aktas, kuriuo dvasininkas buvo skiriamas bažnytinėms pareigoms ir įgydavo teisę valdyti feodą (leną). Jis gaudavo lazdą, žiedą ir skeptrą; pirmieji du simbolizuodavo bažnytinę, trečiasis – pasaulietinę valdžią. Paprotys atsirado veikiant germanų teisei, kai kūrėsi privačios bažnyčios, vyskupijos, abatijos bei regioninės bažnyčios, kurias steigė ir prižiūrėjo pasaulietiniai didikai. Iki 11 a. investitūrą teikdavo tik pasaulietinė valdžia (kandidatą išrinkdavo dvasininkai). Veikiamas kluniečių idėjų ir siekdamas išplėsti savo galią Vakarų Europoje popiežius Grigalius VII 1076 uždraudė pasaulietinę investitūrą. Šventosios Romos imperijos imperatorius Henrikas IV tais pačiais metais atmetė pagal kanonų teisę išrinkto Milano arkivyskupo kandidatūrą ir paskyrė savo kandidatą. Taip prasidėjusi popiežių ir imperatorių kova dėl investitūros truko iki 1122 ir baigėsi kompromisiniu Wormso konkordatu: kapitulos išrinktiems prelatams bažnytinę investitūrą duoda popiežius, pasaulietinę – imperatorius. Tokiu pat kompromisu baigėsi ir Prancūzijos (1104) bei Anglijos (1107) karalių konfliktai su popiežiais dėl investitūros. Tokia investitūra po 1387 Lietuvos krikšto paplito ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
2271