Ipoltas (gr. Hippolytos), Ipoltas Romiẽtis apie 170 235Sardinija (palaidotas Romoje prie Tiburtinos kelio), krikščionių teologas, Bažnyčios Tėvas. Šventasis (šventė Katalikų Bažnyčioje rugpjūčio 13, Stačiatikių Bažnyčioje – vasario 12). Antipopiežius (pirmasis; 217–235). Rašė graikų kalba. Biografijos duomenų žinoma labai nedaug. Eusebijaus Cezarėjiečio Bažnyčios istorijoje (325, lietuvių kalba 1993) vadinamas vyskupu, bet vyskupavimo vieta nenurodoma; buvo laikomas tai Romos, tai Porto, tai Bostros vyskupu. Konstantinopolio patriarchas Fotijus I (apie 820–896) Ipolitą vadino Irenėjo Lioniečio mokiniu, bet neišlikę duomenų, ar Ipolitas jį pažinojo. Žinoma, kad apie 200 veikė Romoje, kovojo su antitrinitoriais – gnostikais ir sabelijonais (kunigo Sabelijaus, 3 a., pasekėjais, Švenčiausiosios Trejybės asmenis laikiusiais vieno Dievo skirtingais aspektais). 217 popiežių Zefiriną (apie 198–217) įtaręs polinkiu į Sabelijaus mokymą atsiskyrė nuo jo ir subūrė savo bendruomenę; sekėjų buvo išrinktas antipopiežiumi. Ipolito opoziciją Apaštalų Sostui sustiprino Zefirino šalininko Kaliksto 217 išrinkimas popiežiumi. Imperatoriaus Maksimino valdymo laikotarpiu (235–238) persekiojant krikščionis kartu su popiežiumi Poncijonu buvo ištremtas į Sardiniją. Manoma, kad čia Ipolitas susitaikė su Romos krikščionių bendruomene ir Poncijonu, atsižadėjo popiežiaus titulo ir pripažino šv. Anterą (popiežius 235–236) vieninteliu Romos vyskupu ir Katalikų Bažnyčios vyriausiuoju kunigu.
Ipolitas (vitražas, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, Saint‑Jean‑sur‑Vilaine, Bretanė)
Ipolito pažiūroms būdingas moralinis rigorizmas – oponavo popiežiaus Kaliksto požiūriui dėl atkritusiųjų grįžimo į Bažnyčią, nepripažino našlių vedybų ir tuo metu leidžiamos laisvųjų ir vergų krikšionių santuokos, smerkė dvasininkų vedybas.
Dėl gausių egzegezės, homiletikos, apologetikos, polemikos, chronografijos ir bažnytinės teisės raštų lyginamas su Origenu. Daugelio veikalų išliko tik fragmentai. Kai kurių veikalų autoryste abejojama. Ginčytinos autorystės veikale Visų erezijų kritika (Philosophumena arba Elenchus) siekiama atskleisti erezijų priežastis ir kilmę, teigiama, kad visi klaidingi mokymai atsirado iš nekrikščionių filosofų mokymų. Veikaluose Danieliaus pranašystės komentaras (išliko visas graikų kalba) ir Syntagma pabrėžiama apaštalų perduoto mokymo išsaugojimas. Traktate apie Antikristą kritikuojamas karštligiškas ankstyvajai krikščionybei būdingas pasaulio pabaigos laukimas, o Pasaulio kronikoje – chiliazmas.