iracionalizmas

iracionalzmas (lot. irrationalis – neprotingas), filosofijos kryptis, laikanti racionalų aiškinimo būdą neteisingu ar nepakankamu suprasti pasaulį ir žmogų. Neigia, kad pasaulis turi racionalią struktūrą, prasmę ar tikslą, abejoja žmogaus gebėjimu pažinti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų, etikoje dažnai objektyvius moralės standartus laiko nepasiekiamais. Iracionalizmas protui priešpriešina instinktus, jausmus, valią. Nors iracionalizmo apraiškų buvo antikos ir vidurinių amžių filosofijoje, kaip filosofijos kryptis pradėjo formuotis 18 amžiuje, buvo atsvara racionalizmui ir reakcija į Šviečiamojo amžiaus tikėjimą protu ir mokslu. B. Pascalis, vienas iracionalizmo pirmtakų, skeptiškai vertino proto visagalybę, pabrėžė intuicijos svarbą. Intuicijos reikšmę teigė F. W. J. Schellingas ir H. Bergsonas, menkinę proto vaidmenį pažinimo procesui. Iracionalizmo šalininkai pabrėžė iracionalius žmogaus pradus: vieni jų akcentavo valią (A. Schopenhaueris, F. Nietzsche), instinktus, biologines ir pasąmonines žmogaus galias (S. Freudas), kiti (S. Kierkegaard’as, J. G. Hamannas, F. H. Jacobi) – religijos, tikėjimo dalykus. Kai kurie iracionalizmo atstovai teigė vieną iracionalų ontologinį principą pasaulio reiškiniuose: pasak A. Schopenhauerio, visą būtį persmelkia akla, betikslė valia; E. Hartmannui toks principas yra pasąmonė. Iracionalizmas turėjo daug įtakos romantizmo literatūrai. 20 amžiuje iracionalizmas išsiplėtojo į egzistencializmo, postmodernizmo filosofiją. Šioms kryptims daug įtakos turėjo F. Nietzsche – vienas svarbiausių 19 amžiaus iracionalizmo atstovų.